102-jų aktorius-legenda Kirkas Daglasas: „Senatvė – žmogaus galvoje“

Patinka? Duok Like!

Kirkui Daglasui – legendiniam amerikiečių aktoriui, filantropui, rašytojui, užimančiam 17-ą vietą Amerikos kino meno instituto sąraše tarp žinomiausių klasikinio Holivudo kino vyrų ir pirmą vietą tarp dabar gyvenančių, gruodžio 9 d. sukako 102 metai!

Mogiliovo gubernijos Čausų miesto čiagimių Herschel ir Bryna Danielovitch sūnus, per savo ilgiau nei pusamžį trūkusią karjerą nusifilmavo 90 filmuose, 1996 metais buvo apdovanotas „Oskaro“ garbės apdovanojimu, o 1999 metais – kino aktorių gildijos apdovanojimu už nuopelnus kine. Garsiojo Maiklo Daglaso tėvas.

Reklama

Sulaukęs 102 metų, Kirkas Daglasas puikiai laikosi, nepraranda optimizmo ir žvalumo ir sako turintis didelių gyvenimo planų. Jiedu su žmona didžiąją dalį turimo 80 milijonų vertės turto ketina paaukoti geriems tikslams.

Štai keli išmintingi aktoriaus pasisakymai, kurie padės jums geriau pažinti šį žmogų ir stiprią asmenybę.

1. Negalima išmokti gyventi neišmokus dovanoti

2. Jeigu norite ko nors pasiekti, jums turi užtekti drąsos priimti nesėkmes.

3. Sakau savo sūnums, kad vaikystėje turėjau pranašumų, kurių jie neturi. Gimiau neįtikėtiname skurde. Neturėjau kur judėti, išskyrus į viršų.

4. Suteikite vaikams daugiau laisvės. Leiskite jiems daryti klaidas. Neapkraukite jų patarimais. Gerbkite vaiko asmenybę. Tai kaip žaidimas su kauliukais: tu juos numeti ir žiūri kas iškris.

5. Kuo vyresnis esi, tuo giliau jauti meilę.

6. Kuo labiau gilinausi į Torą, tuo mažiau religijos manyje liko. Supratau, kad dievui nereikia, kad mes jį garbintumėme. Iš mūsų jam reikia tik vieno – kad taptumėme geresni.

7. Kai mane pakvietė į Holivudą pirmą kartą, aš atsisakiau. Vėliau gimė Maiklas, o pinigų nebuvo ir aš atvažiavau. Kartais, kas tave suriša, tuo pat metu suteikia laisvę.

8. Jeigu sutikčiau žmogų, kuris nė karto gyvenime nenusidėjo, kažin ar norėčiau su juo bendrauti. Žmonės su trūkumais įdomesni.

9. Kai bučiuoju savo sūnus į lūpas, į mane kreivai žiūri. Mato tame silpnumo išraišką. Tačiau berniukams būtinas fizinis artumas ne tik su motina, bet ir su tėvu.

10. Kad ir kaip blogai klostosi reikalai, visada gali būti dar blogiau. Po insulto man atsirado kalbos defektas – na ir kas? Mozė jį irgi turėjo, bet ar jam tas sutrukdė?

11. Klaidos, kurias žmonės laiko klaidomis dažnai nėra klaidos.

12. Ar pamenate Makmerfį, knygos „Skrydis virš gegutės lizdo“ herojų? Jis norėjo išlupti kriauklę iš sienos, bet negalėjo. Ir štai jis išeina iš kambario, visi vaikinai žiūri jam įkandin, o jis atsisuka ir klausia: „Po velniu, aš bent jau pabandžiau!” Kartais pagalvoju, kad tai puikiai tiktų mano epitafijai.

13. Žodis „politika“ tapo keiksmažodžiu.

14. Senatvė – žmogaus galvoje. Išgyvenau sraigtasparnio katastrofą ir nugaros operaciją. Man įsiuvo kardiostimuliatorių. Atlaikiau smūgi ir vos nenusižudžiau. Bet aš sau sakau: turiu ir toliau augti ir mokytis. Tai vienintelis senatvės priešnuodis.

15. Galbūt po mirties jūs atsidursite priešais didelį barzduotą senį ant sosto ir jo paklausite: „Ar tai rojus?“ o jis atsakys: „Rojus? Kad Jūs ką tik iš ten!“.

16. Religija nužudė milijonus žmonių. Jai kažkas tikrai negerai.

17. Daugelis mėgsta prisiminti praeitį. Sako, kad anksčiau filmai buvo geresni, aktoriai vien tik puikūs… Bet aš taip nemanau. Pats apie praeitį galiu pasakyti tik tiek, kad ji praėjo.

18. Mintys apie kitus nukreipia jūsų dėmesį nuo pastovių minčių apie save.

19. Man atrodo, kad dabar iš tikrųjų žinau, kas aš esu. Mano privalumai, mano silpnybės – visa tai tarsi ilgus metus virė ant mažos ugnies ir po truputi išgaruodavo, kol galiausiai ant dugno liko tik mano esmė, tai, su kuo startavau pradžioje.

Reklama