Apie dosnumą ir cirką


Kartą, kai buvau paauglys, su tėvu laukėme eilėje prie cirko bilietų. Galiausiai tarp mūsų ir kasos langelio liko tik viena šeima. Ji man padarė didžiausią įspūdį. Ten buvo aštuoni vaikai, ne vyresni nei 12 metų. Buvo matyti, kad šeima neturtinga, tačiau jų paprasti drabužiai buvo labai švarūs. Vaikai elgėsi labai pavyzdingai, stovėjo susikibę už rankų poromis.

Susijaudinę mažyliai netvėrė džiaugsmu, laukdami susitikimo su klounais, drambliais ir cirko akrobatais. Buvo aišku, kad iki šiol lankytis cirke jiems neteko ir šis vakaras turėjo tapti nepamirštama patirtimi.

Tėvas ir motina, be abejonės, didžiavosi vienas kitu. Moteris laikė vyrą už rankos, o jos žvilgsnis tarsi kalbėjo: „Tu esi mano riteris.“ Ir jis jai šypsojosi, tarsi atsakydamas: „Taip ir yra.“

Kasininkė paklausė vyro, kiek bilietų jam reikia. Jis išdidžiai atsakė: „Prašyčiau aštuonių bilietų vaikams ir dviejų suaugusiems – mano šeimai.“

Kasininkė įvardijo sumą.

Moteris paleido vyro ranką ir nuliūdusi nuleido galvą, vyro lūpos sudrebėjo, jis pasilenkė arčiau kasos langelio ir perklausė kainos.

Kasininkė pakartojo sumą.

Vyrui trūko pinigų.

Kaip jis galėjo atsisukti į savo aštuonis vaikus ir pasakyti jiems, kad jam trūksta pinigų ir jie negalės nueiti į cirką?

Matydamas, kas vyksta, mano tėvas išsitraukė iš kišenės dvidešimties dolerių banknotą ir numetė jį ant žemės. (Mes tikrai nebuvome pasiturintys!) Tada tėvas pakėlė banknotą, patapšnojo vyrui per petį ir pasakė: „Atleiskite pone, tai iškrito iš jūsų kišenės.“

Vyras viską suprato. Jis neprašė pagalbos, bet, be abejonės, ją įvertino. Pažiūrėjo mano tėvui į akis, paėmė jo ranką, stipriai suspaudė ir su ašaromis akyse pasakė: „Dėkoju, dėkoju jums, pone. Man ir mano šeimai tai iš tikrųjų labai daug reiškia.“

Mes su tėvu grįžome prie mašinos ir nuvažiavome namo. Tą vakarą į cirką nenuėjome, bet diena tikrai nenuėjo veltui…


Like it? Share with your friends!

34
2 shares, 34 points