Apie nestandartinį mąstymą

Patinka? Duok Like!

Kartą į Karališkosios akademijos prezidentą Ernestą Rezerfordą su pagalbos prašymu kreipėsi kolega. Jis vertino fizikos žinias ir svarstė parašyti žemiausią pažymį vienam iš savo studentų, kuris savo ruožtu tvirtino, kad yra vertas aukštesnio balo. Jie abu – ir studentas, ir dėstytojas – sutiko arbitro vaidmeniui pasitelkti nesuinteresuotą trečiąjį asmenį. Tam buvo pasirinktas Rezerfordas. Egzamino klausimas skambėjo taip: „Paaiškinkite, kokiu būdu galima išmatuoti pastato aukštį, naudojantis barometru.“

Studento atsakymas buvo toks: „Reikia su barometru užlipti ant pastato stogo, pririšti prie barometro ilgą virvę ir nuleisti jį į apačią, o tada užkelti atgal ir išmatuoti virvės ilgį, kuris ir parodys tikslų pastato aukštį.“

Reklama

Atvejis buvo iš tikrųjų sunkus, kadangi atsakymas buvo išsamus ir teisingas! Kita vertus, tai buvo fizikos egzaminas, o atsakymas neturėjo nieko bendro su fizikos žinių panaudojimu.

Rezerfordas pasiūlė studentui atsakyti dar kartą. Skyrė jam šešias minutes pasiruošti ir įspėjo, kad atsakydamas jis turi pademonstruoti fizikos dėsnių išmanymą. Praėjus penkioms minutėms, studentas vis dar nebuvo nieko parašęs. Rezerfordas jo paklausė, ar jis pasiduoda, tačiau studentas pareiškė turintis kelis problemos sprendimo būdus ir jis tiesiog bando išsirinkti geriausią.

Susidomėjęs Rezerfordas paprašė studento nelaukti, kol sueis užduočiai išspręsti skirtas laikas ir pradėti atsakinėti.

Naujas atsakymas į klausimą skambėjo taip: „Užlipkite su barometru ant stogo ir numeskite jį į apačią. Vėliau apskaičiuokite pastato aukštį pasitelkdami formulę.“

Tada Rezerfordas paklausė kolegos, ar pateiktas atsakymas jį tenkina. Pastarasis pasidavė ir šį atsakymą priėmė. Tačiau studentas minėjo, kad žino kelis atsakymus, todėl jo buvo paprašyta jais pasidalinti.

– Yra keli būdai barometru išmatuoti pastato aukštį, – pradėjo studentas. – Pavyzdžiui, galima saulėtą dieną išeiti į lauką ir pamatuoti barometro ir jo šešėlio aukštį, taip pat pamatuoti pastato šešėlio ilgį. Vėliau, pasitelkus nesudėtingą proporciją, nustatyti pastato aukštį.
– Neblogai, – pagyrė Rezerfordas. – Yra ir daugiau būdų?
– Taip, yra. Labai paprastas būdas, esu tikras, kad jis jums patiks. Paimate barometrą į rankas ir kylate laiptais, pridėdami jį prie sienos ir palikdami žymes. Suskaičiavę šias žymes ir padauginę sumą iš barometro dydžio, sužinosite pastato aukštį. Gana akivaizdus būdas.
– Jeigu norėtumėte sudėtingesnio, – tęsė studentas, – tada pririškite prie barometro raištelį ir išjudinkite jį kaip švytuoklę, nustatykite gravitacijos dydį prie pastato pagrindo ir ant stogo. Iš šių dydžių skirtumo galima sužinoti pastato aukštį. Kartu, pririšę prie barometro raištelį, su švytuokle galite pakilti ant stogo ir judindami ją apskaičiuoti pastato aukštį pagal precesijos periodą.
– Galiausiai, – tęsė jis, – iš daugybės kitų šios problemos sprendimo būdų geriausias turbūt būtų šis: pasiimkite barometrą, susiraskite vadovaujantį asmenį ir pasakykite jam: „Pone, turiu puikų barometrą. Jis atiteks jums, jeigu pasakysite man šio pastato aukštį.“

Tada Rezerfordas paklausė studento, ar jis tikrai nežinojo visiems priimto šios užduoties sprendimo. Studentas prisipažino žinojęs, bet jau sotus mokyklos ir koledžo, kuriuose dėstytojai primeta savo mąstymą studentams, kurie ne visada priima standartinius sprendimus.

Šis studentas buvo Nilsas Boras (1885–1962), danų fizikas, 1922 m. Nobelio premijos laureatas.

Reklama

Prenumeruok VMarkus