Gėris sugrįžta, aš tikrai žinau. Puiki tikra istorija iš gyvenimo

Patinka? Duok Like!

Trečią dieną miegu. Sergu.

Iš miegų mane pažadina telefono skambutis.

Reklama

Išsigandusi per miegus pagriebiu ragelį net nepažiūrėdama į numerį:

– Davėte neteisingą adresą ar jūsų nėra namuose? – pasipiktina nepažįstamas pašnekovas.

– Atsiprašau, bet kas jūs toks? – nesuprantu aš.

– Aš kurjeris. Vežu jums siuntą iš N.

Tada jis padiktuoja mano adresą.

– Adresas teisingas, aš namuose.

– Na kaip namuose? Štai aš skambinu ir niekas neatidaro durų! – vos neverkia mergina.

Girdžiu, kad iš tikrųjų skamba telefonspynė, bet maniškė tyli, vadinasi, ji skambina kažkam kitam.

– Panele, gal jūs ne prie tos laiptinės ar namo?

– Na kaip ne prie tos? – verkšlena kurjerė. – Na prašau!

Ji dar kartą padiktuoja mano adresą.

– Nežinau, kur jūs skambinate, bet tikrai ne man!

Aš taip pat supykstu. Kas ten per kvailelė? Svarbiausia, dar bando mane barti! Kaip galima mūsų laikais, kai kiekviename telefone yra navigatorius, nerasti namų? Ir apskritai apie atvykimą reikia pranešti iš anksto, esu namuose tik todėl, kad sergu, dažniausiai tokiu laiku namai tušti.

Po 5 minučių suskamba telefonspynė. Turbūt surado.

Man plyšta galva. Esu nesusišukavusi, apsivilkusi pižama ir chalatu, tik trūksta termometro po pažastimi. Užsimaunu vyro šlepetes (velniai žino, kur pradingo manosios) ir kulniuoju link lifto. Atrodau kaip tikra kaliausė, galėčiau varnas gąsdinti laukuose.

Esu pasiruošusi išgirsti merginos nepasitenkinimą ir atsakyti jai tuo pačiu.

Ir staiga iš lifto išeina maža, labai liekna ir visiškai peršalusi mergina. Pusę jos veido dengia šalikas, bet raudonos akys ir užsikimšusi nosis išduoda jos būklę.

Suprantu, kad ji skambino tiesiog iš bejėgiškumo. Norėjo ant rankyčių. Čia man bloga ir galiu sau leisti pagulėti. O jai taip pat bloga, bet ji priversta per pūgą slampinėti per visą miestą išvežiodama dovanas sergančioms tetoms. Turbūt labai atsakinga. Arba labai reikia pinigų.

Ji įteikia man siuntą.

Man pasidaro be galo jos gaila. Net neįsivaizduoju, kaip dabar būdama tokios būklės vežčiau kam nors užsakymą.

– Turi temperatūros? – paklausiau.

– Nežinau, bet purto šaltis.

– Tuojau, palauk sekundėlę…

– Aš skubu.

– Sekundę!

Šliaužiu namo – svečių dabar tikrai nekviesiu, bet trenkti durimis prieš jos nosį būtų taip pat labai nemandagu.

Pasiimu termopuodelį su užrašu „Taipgeris“ (draugai iš fondo padovanojo pernai per Naujuosius metus) ir pripildau jį karštos arbatos su citrina iš savo termoso. Pagriebiu imbierinį sausainį ir paracetamolio pakuotę.

– Štai, imk dovanėlę, – paduodu mergaitei. – Tau dabar reikia. Karšta arbata, saldus sausainis ir vaistai nuo karščiavimo – beveik didžiausia laimė esant mūsų dabartinei būklei.

– Ak, bet kaip aš jums grąžinsiu puodelį? Vėl čia reikės temptis?

– Ne, – juokiuosi. – Nesitampyk. Tiesiog gerk ir sveik. Matai, parašyta: Taip! Gėris? Štai, tai – dovana.

– Tiesiog va taip? Ačiū, – šypsosi mergina. – Tiesą pasakius, man atrodo, kad mirštu, o dar turiu aplankyti du adresus.

– Gal tau iškviesti taksi?

– Ne, ačiū. Ten tokie kamščiai, o man reikia suspėti iki 17 valandos…

Mergaitė gurkšteli iš termoso ir nusišypso palaimingai. Net žandai iš karto įgauna rausvą spalvą.

– Dieve, su citriiiiiiiiina….

– Į sveikatą, drauge. Sveik.

Grįžtu į lovą. Pakeliui atidarau užsakovo dovaną. Imbierinis meduolis su jų kompanijos logotipu ir… termopuodelis.
Pradedu juoktis.

Gėrio bumerangai – jie visur. Tiesiog ištark gėriui TAIP.

Autorė – О. Saveljeva

Reklama