Istorijos gerai nuotaikai

Patinka? Duok Like!

Mes turime tokį prietarą

Seniai seniai, kai mudu su vyru dar neturėjome bendrų automobilių, namų ir atostogų planų, jis atnešė man gėlių. Tokią paprastutę puokštę, ne itin šviežią, kurią skubėdamas įsigijo degalinėje.

– O žinai, – pasakiau jam taisinėdama susiglamžiusias rožes, – mes, ezoterikai, turime tokį prietarą, kad kuo ilgiau stovi padovanotos gėlės, tuo stipresni bus santykiai.

Reklama

Vargšas vaikinas atvažiuodavo kiekvieną vakarą, uostydavo ir tikrindavo puokštę, kuri didvyriškai prastovėjo ištisas tris savaites. Po to jis nuolatos vežiodavo man gėles iš degalinės, ir visos jos žydėdavo ilgai, prabangiai ir šiek tiek pagyrūniškai.

Vėliau mes kartu vykome atostogauti, aš pastojau, gimė dukra, mes nusipirkome namą, persikraustėme, ir jis man atskleidė baisią paslaptį, kad po tų ilgai išsilaikiusių gėlių suprato – štai tai ir yra likimo ženklas, jog mudviem niekas nesutrukdys, nei amžius, nei vaikai, nei skirtingi interesai, nei mano blogas charakteris, ir viskas mums pavyks.

O aš savo ruožtu prisipažinau, kad kiekvieną dieną nuvytusias rožes pakeisdavau naujomis. Vaikščiodavau į degalinę ir pirkdavau.

Mes, ezoterikai, vadovaujamės tokia taisykle – kuo tiki, tas ir veikia.

Įprasta magija

Biure sugedo kompiuteris. Iškvietė specialistą. Anas atvyko ir pataisė. Kaip viskas buvo, pasakoja bendradarbis:

„Atėjo programuotojas, atidžiai pažiūrėjo į kompiuterį, pakėlė rankas į dangų, kažką sušnabždėjo, apsuko mano krėslą 10 kartų prieš laikrodžio rodyklę, spirtelėjo į kompiuterį koja, dar kartą pašnabždėjo ir išėjo. Kompiuteris ėmė veikti. Tikras magas.“

Pasakoja programuotojas:

„Mane iškvietė, nes kažkas nutiko kompiuteriui. O ten, matyt, nenustygstantis vietoje darbuotojas, sukasi amžinai ant kėdės, taip laidas ir užsisuko apie tos kėdės koją. Aš nusikeikiau ir ėmiausi atpainioti laidą. Po to stumtelėjau kompiuterį atokiau, įkišau ištrauktą laidą į tinklą ir išėjau.“

Kaip veikia socializmas

Ekonomikos profesorius papasakojo, kaip sykį „sukirto“ visą grupę.

Studentai tikino, jog socializmas „veikia“ ir niekas jame negali būti vargšas ar turtingas. Didžioji lygiava! Profesorius tarė: gerai, atlikime šioje auditorijoje eksperimentą socializmo tema. Visi pažymiai bus apvalinami ir kiekvienas gaus vienodą pažymį, vadinasi, niekas neiškris, bet niekas nebus ir įvertintas „puikiai“.

Po pirmo kontrolinio darbo pažymiai buvo suvienodinti pagal vidurkį ir visi buvo įvertinti „gerai“. Uoliai besimokantys studentai jautėsi nusivylę, o tinginiautojai – laimingi. O prieš antrą kontrolinį darbą tie, studentai, kurie ir anksčiau mokėsi per mažai, ėmė stengtis dar mažiau, o tie, kurie prieš tai mokėsi uoliai, nusprendė, jog užteks stengtis dėl kitų, todėl irgi studijavo mažiau… Tad antro kontrolinio darbo vidutinis įvertinimas jau buvo „patenkinamai“. Ir niekas nedžiūgavo.

Trečio kontrolinio darbo vidutinis pažymys buvo „nepatenkinamai“.

Be to, kivirčai, priekaištai ir barniai paskatino priešiškus santykius, nes niekas nenorėjo mokytis už kitus.

Kartą į mano kiemą užklydo šuo

Kartą į mano kiemą užsuko senas pavargęs šuo. Pagal antkaklį ir ataugintą pilvą nusprendžiau, kad jis turėjo namus, kuriuose juo buvo gerai rūpinamasi. Šuo ramiai prisiartino ir aš jį paglosčiau. Jis nutipeno man iš paskos ir užėjo į namą. Lėtai perėjo koridorių, susisuko į kamuolį svetainės kampe ir užmigo. Po valandos jis pakilo ir patraukė prie lauko durų. Aš jį išleidau.

Kitą dieną jis vėl pasirodė mano kieme, „pasisveikino“, vėl užėjo į namą, apsistojo tame pačiame svetainės kampe ir numigo vėl kokią valandą. Tas pats kartojosi keletą savaičių. Man pasidarė smalsu ir aš prisegiau jam prie antkaklio raštelį: „Įdomu, kas šio mielo šunelio šeimininkas. Ar jūs žinote, kad jis beveik kasdien ateina pas mane pamiegoti?“

Kitą dieną šuo atėjo su kitu rašteliu, prisegtu prie antkaklio: „Jis gyvena namuose, kur šeši vaikai, be to, dviem iš jų nesukako nė treji metai. Jis tiesiog nori išsimiegoti. Galima, aš rytoj ateisiu su juo?“

Galimybę turi kiekvienas

Skelbime buvo nurodyta: „Parduodama vila prie jūros, 3 aukštai. Yra baseinas ir sodas. Kaina – 1 doleris.“

– Nesąmonė, – sumurmėjo benamis ir išmetė laikraštį. Vaikščiodamas po kiemus, kur ieškojo maisto, jis pamatė skelbimą ant sienos: „Parduodama vila prie jūros, 3 aukštai. Yra baseinas ir sodas. Kaina – 1 doleris.“

„Spausdinimo klaida?“ – pamanė benamis ir nukulniavo murmėdamas toliau. Pasiekęs prospektą jis atkreipė dėmesį į didžiulį plakatą: „Parduodama vila prie jūros, 3 aukštai. Yra baseinas ir sodas. Kaina – 1 doleris.“

Benamis susimąstė. Jam pasidarė smalsu, koks beprotis galėjo tai parašyti, ir nusprendė išsiaiškinti. Jam prarasti nebuvo ką, išskyrus paskutinį dolerį benamiškoje kišenėje. Atėjęs nurodytu adresu, jis pamatė tą vilą. Nedrąsiai paspaudė skambutį. Duris atvėrė graži moteris.

Atsiprašau, aš pagal skelbimą. Tai ne pokštas?

– Ką jūs! Viskas teisingai.

– Aš dėl kainos: 1 doleris? Tai tiesa?

– Taip. 1 doleris. Jeigu susidomėjote, galite apžiūrėti namą.

Susižavėjęs tuo, ką išvydo, benamis atidavė savo paskutinį dolerį ir tapo prabangios vilos šeimininku. Bet visgi nusprendė pasidomėti, kodėl tokia kaina. O moteris nusišypsojo ir pasakė: „Mano vyras prieš mirtį nurodė testamente, kad parduočiau mūsų vilą ir gautus pinigus pervesčiau į meilužės sąskaitą. Juk negaliu neįvykdyti jo paskutinio noro? Skelbimas prakabojo pusę metų, ir jūs pirmas žmogus, kuris juo susidomėjo. Linkiu jums sėkmės.“

Reklama