Kartą Minesotoje matematikos mokytoja davė mokiniams tokią užduotį…


Kartą Minesotoje pradinių klasių mokytoja davė mokiniams tokią užduoti: sudaryti klasės sąrašą, sugalvoti, kas labiausiai patinka kiekviename iš mokinių, ir užrašyti tą savybę šalia jo pavardės. Pamokos pabaigoje ji surinko sąrašus. Tai vyko penktadienį. Savaitgalį ji peržiūrėjo rezultatus ir pirmadienį kiekvienam mokiniui padalino po lapelį, kuriame buvo surašytos visos jo gerosios savybės, kurias pastebėjo klasės draugai.

Vaikai skaitė, ir tai šen, tai ten girdėjosi šnabždesys: „Negi visa tai apie mane? Aš ir nežinojau, kad mane taip myli.“ Jie neaptarinėjo rezultatų klasėje, bet mokytoja žinojo – tikslas pasiektas. Jos mokiniai patikėjo savimi.

Po kelerių metų vienas tų vaikų žuvo Vietname. Jį laidojo jo gimtinėje, Minesotoje. Atsisveikinti atėjo jo draugai, buvę klasės draugai ir mokytojai. Laidotuvėse jo tėvas priėjo prie matematikos mokytojos:

– Noriu jums kai ką parodyti. – Iš piniginės jis išsitraukė seną sulankstytą lapelį. Buvo matyti, kad jį dažnai skaitė. – Jis buvo rastas tarp sūnaus daiktų. Jis su juo nesiskyrė. Atpažįstate?

Jis ištiesė jai lapelį. Tai buvo jo klasės draugų pastebėtų gerųjų savybių sąrašas.

– Labai jums ačiū, – pasakė jo motina. – Mūsų sūnui tai buvo labai svarbu.

Ir tada nutiko stebuklas: vienas po kito klasės draugai traukė tokius pat lapelius. Daugelis juos taip pat saugojo piniginėse ir visada nešiojosi su savimi. Kai kas jį laikė šeimos nuotraukų albume. Vienas jų pasakė:

– Mes visi išsisaugojome šiuos sąrašus. Argi juos galima išmesti?


Like it? Share with your friends!

82
5 shares, 82 points