Kartą mus pakvietė į restoraną švęsti gimtadienį. Jubiliejų. Susirinko apie 60 žmonių…


Kartą mus pakvietė į restoraną švęsti gimtadienį. Jubiliejų. Susirinko apie 60 žmonių. Jubiliato giminės, draugai ir kolegos.

Mažai ką pažinojome. Didelis, ilgas stalas. Užimame nurodytas vietas. Susipažįstu su sėdinčiais šalia ir priešais mus žmonėmis.

– Stas, – ištiesiu ranką sėdinčiam priešais mane maždaug 50 metų vyrui.
– Jo vardas Markas, – atsako šalia jo sėdinti moteris.

Vyras tylėdamas paspaudė man ranką.

– Pripildykime taures ir išgerkime už jubiliato sveikatą!! – pasakė kažkas iš kito stalo galo.

Paimu butelį, pripildau ištiestas taures. Tiesiu butelį link Marko taurės. Jis džiaugsmingai jos siekia.

– Markas negeria. Jam gastritas, – griežtai atsako moteris ir kaltinamai žiūri į mane. Markas vaidina, kad siekia duonos. Akyse – viso pasaulio liūdesys.

Paima duoną.

– Padėk duoną atgal, Markai. Tavo cholesterolis labai aukštas, – vėl sako moteris. Markas tyliai padeda duoną į vietą. Ir pažiūri į laikrodį.

Atneša užkandžių ir salotų.

– Markai, šios salotos su majonezu. Kas žino, kada jos pagamintos. O tavo silpnas skrandis. Geriau suvalgyk agurką. – Ir įdeda į jo tuščią lėkštę agurką. – Pomidorą palik ramybėje, tu jiems alergiškas.

Tuo tarpu sau moteris susideda visas salotas, duoną, silkę ir įdarytą kiaušinį. Markas pavydžiai žiūri ir nuryja seilę.

– Mano skrandis tvirtas, – atsako moteris į nustebusius žvilgsnius. – Ir įpilkite man degtinės.

Markas valgo agurką. Geria vandenį ir žiūri į laikrodį. Moteris vis valgo ir geria. Markas sunkiai atsidūsta.
Visi išgėrėme, kalbamės. Kalbuosi su vaikinu, sėdinčiu priešais mane ir šalia Marko.

Aptarinėjame kažkokį filmą.

– Ar jį matėte? – kreipiuosi į Marką, kad bent kažkiek įtraukčiau jį į pokalbį.

Markas jau išsižiojo atsakyti… bet…

– Markas šio filmo nematė. Mes žiūrime serialą „Nuo meilės iki meilės“. Jį rodo jau 2 metus. Dabar žiūrime 547 seriją. Ir Markui jis labai patinka, – vėl už jį atsakė moteris.

Markas dar kartą nužvelgė ją ir laikrodį.

Mes jau pradėjome pokalbį apie darbą.

– O Markas dabar nedirba, jis turėjo gamyklinę traumą. Įsipjovė pirštą. Ir jau dvi savaites sėdi namie.

Atnešė karštuosius.

Moteris įsidėjo kalnus maisto.

– Marikai, mėsa riebi. O tu laikaisi dietos. Ir prašau, padėk atgal „Coca-Cola“, tavo cukraus lygis yra padidėjęs.

– Jo cukraus lygis yra labai aukštas, – dar kartą pasakė ji jau žiūrėdama į mus.

Šalia sėdintys žmonės jau pradėjo pokštauti.

– Laisvę Markui, – pasakė kažkas iš dešinės.

– Išleiskite Marką bent pasisioti, – pasakė dar kažkas… gal net aš.

– Einam parūkyti? – pasakė vaikinas iš dešinės ir visus nužvelgė.

– Markas nerūko, vaikystėje sirgo bronchitu. Jis stipriai kosėja.

Markas vėl žiūri į laikrodį. Žiūri neatplėšdamas akių maždaug 30 sekundžių. Ir staiga labai ramiai ištaria:

– Na štai, viskas!!! Vaikinai, įpilkite man degtinės, ką? O aš kol kas pavalgysiu.
Ir įsideda krūvą salotų. Mėsos. Užgeria „Coca-Cola“. – Tuoj dar išgersime ir eisime parūkyti!

Iš netikėtumo vaikinas šalia Marko krūptelėjo, o aš paspringau.

– Ką, jau 8:00? Na, Marikai, mano šaunuoliukas, – šypsodamasi pasakė moteris ir pakštelėjo jam į žandą. – Valgyk, saule mano, skanaus!
Netekę žado stebėjome šį neįtikėtiną pokytį.

Jau rūkant Markas mums papasakojo:

– Pralošiau jai kortomis. Žaidžiame su mano Nina iš norų. Jau 20 metų. Šį kartą pralošiau aš ir iki 8:00 turėjau tylėti ir su viskuo sutikti. Bet tai dar gėlytės… Praeitą kartą pralošė ji ir ėjo į savo bendradarbės vestuves nepasidažiusi, su suknele ir šlepetėmis. Čia tai buvo reikalų!

– Oho! Kaip nuobodžiai aš gyvenu, – pasakė kažkoks vyras ir nusiminęs grįžo į salę.

P. S.

Vėliau Markas ir Nina padaugino alkoholio ir šokio aikštelėje beveik sušoko striptizą. Turbūt pralošė vienas kitam domino ar boulinge. Et, moka gi žmonės linksmintis!