Kodėl Šveicarijoje nėra šiukšlių problemos?

Patinka? Duok Like!

Daugelyje pasaulio šalių praktikuojama šiukšlių rūšiavimo sistema Šveicarijoje ištobulinta iki kraštutinumo. Beveik iki absurdo.

Rūšiuojama viskas, kas tik gali būti rūšiuojama. Ši sistema neturi išimčių – visi privalo sudėti šiukšles į atskirus joms skirtus konteinerius. Tai visiška demokratija, kurioje dalyvauja kiekvienas. Ir tai visiškas demokratijos nebuvimas, kur nepriimami niekieno prieštaravimai ir nėra vietos diskusijoms: nesutinki – mokėk baudą. Toks šiukšlių utilizavimo būdas galimas tik Helvetikos Konfederacijoje. Toks mentalitetas. Visiems patinka gyventi švariai.

Reklama

Įstatymas galioja kiekvienam – ir turtingam, ir vargšui. Neretai galima pamatyti piliečių, išlipančių iš brangios mašinos ir be jokių kompleksų priduodančių tuščius butelius į taros priėmimo punktą.

Šveicarija yra pasaulio lyderė pagal priduodamų butelių kiekį – daugiau nei 90 procentų taros grįžta į gamyklas antriniam stiklo perdirbimui.

Naudoto stiklo priėmimo ir perdirbimo programa pradėta vykdyti 1972 metais ir iki šiol sėkmingai realizuojama.

Depozitą galima atgauti tik grąžinus į parduotuvę kai kurias alaus butelių rūšis. Kitais atvejais už butelius nieko negaunama. Be to, reikia atsukti dangtelius ir surūšiuoti butelius bei stiklainius pagal stiklo spalvą. Baltas, rudas, žalias – atskirai.

Popierius perdirbimas atskirai nuo kartono (jo perdirbimas kainuoja brangiau), tad ir rūšiuoti juos reikia atskirai. Beveik trečdalis šalyje pagamintos spausdintinės produkcijos grąžinama į priėmimo punktus.

Niekam nešaus į galvą išmesti panaudotų elementų į šiukšlių dėžę. Tad 60 procentų visų Šveicarijoje parduodamų elementų priduodami ir nėra išmetami.

Atskirai priduodami PET buteliai, atskirai – pasenę elektros prietaisai ir namų technika, atskirai – statybinės šiukšlės, atskirai – dienos šviesos lempos, atskirai – konservų indeliai (beje, juos priduodantys privalo patys suspausti magnetiniu presu), atskirai – gyvūnų lavonai (už tai reikia mokėti, bet juos užkasti draudžiama), atskirai – mašinos alyvos likučiai (keisti alyvą savo automobilyje kategoriškai draudžiama, už 50 frankų tai atliks techninės stotelės), atskirai – augalinio aliejaus likučiai. Vien skaitant šį sąrašą pasidaro baisu.

Sakysite, kad galima to nedaryti, tiesiog viską išmesti į šiukšliadėžę? Galima, bet tada teks paploninti piniginę mokant mokestį už kiekvieną atliekų kilogramą. Ant kiekvieno šiukšlių maišelio klijuojamas lipdukas, patvirtinantis mokesčio sumokėjimą.

Išmesti 5 kg šiukšlių kainuoja 2–3 frankus (kaina skiriasi priklausomai nuo kantono). Tad dauguma vietinių gyventojų viską, ką galima, neša į antrinių žaliavų priėmimo punktus, kur galima nemokamai priduoti seną kompiuterį ar vežimėlį.

Taip pat egzistuoja linksmas teisingo panaudoto arbatos maišelio pavyzdys: etiketę – prie kartono, maišelį – prie seno popieriaus, arbatą – į kompostą, sąvaržėlę – prie metalo, o siūlą – į paženklintą šiukšlių maišą. Iš to būtų galima pasijuokti… bet tik ne Šveicarijoje.

Buvo ir yra gudruolių, bandančių atsikratyti šiukšlių nemokamai, bet tokiems suvaldyti buvo įsteigta šiukšlių policija. Apsiginklavę šiuolaikinėmis technologijomis specialistai analizuoja šiukšles, paliktas netinkamoje vietoje arba be mokesčio sumokėjimą patvirtinančio lipduko, suranda pažeidėją (ir tai ne juokai) ir jį baudžia. Baudos didelės. Naujasis Ciuricho laikraštis aprašė atvejį, kai žmogus, važiuodamas į darbą, pro automobilio langą išmetė popierinius maišelius su namuose sukauptomis šiukšlėmis. Policija jį surado.

Pažeidėją teisė ir skyrė baudą: 6 000 frankų už šiukšlių utilizavimą ir trasos išvalymą, 3 000 frankų už įstatymo pažeidimą ir 530 frankų teismo išlaidų. Iš viso 9 530 frankų! Šveicarijoje tai laikoma labai griežta bausme, kadangi visi su didžiule meile skaičiuoja kiekvieną rapeną (1/100 Šveicarijos franko). Toks mentalitetas.

1980 metais, kai šiukšlių žymėjimas buvo įvestas tik šalies pietryčiuose, paplito vadinamojo šiukšlių turizmo reiškinys. Savaitgalį susirinkdavo visa šeima, prikraudavo mašinos bagažinę per savaitę sukauptų atliekų ir važiuodavo iškylauti kitoje šalies dalyje. Ir šalį pamatydavo, ir šiukšles nemokamai išmesdavo. Tik į Ciurichą suveždavo per 3 000 tonų „nelegalių“ atliekų maišų. Tad įvesti mokestį už šiukšles teko visiems kantonams ir komunoms.

Dar 1980-aisiais metais Šveicarijos ekologinė situacija buvo katastrofiška – visos upės ir ežerai buvo užteršti fosfatais ir nitratais, žemė – sunkiaisiais metalais, sparčiai mažėjo augalų ir gyvūnų, o auganti vartotojų bendruomenė pagamindavo didžiulius šiukšlių kiekius. Labai greitai gyventojai pradėjo tiesiog dusti nuo savo pačių šiukšlių, gamyklinių ir ūkio pramonės teršalų. Tokioje mažoje teritorijoje nebuvo didelių plotų, kuriuose būtų galima numesti atliekas ir apie jas pamiršti.

Tada ir iškilo naujos ekologinės politikos klausimas, kurį pradėjo pedantiškai spręsti. Tam prireikė dviejų dešimtmečių, bet rezultatas viršijo lūkesčius. Šiandien Šveicarija – viena ekologiškai švariausių pasaulio šalių su išvystytu viešuoju transportu ir švariu kalnų oru. Iš bet kokio ežero ir, žinoma, čiaupo galima drąsiai gerti vandenį.

Kaip jiems tai pavyko? Paprastai, valstybė – tai jie. Šveicarai liepė sau sutvarkyti savo šalį, ir jiems puikiai sekėsi. Visa kita – tik laiko klausimas.

Išvada paprasta… žmonės panorėjo – žmonės padarė!

Reklama