Kodėl žmonės į gėrį atsako blogiu – išmintinga istorija

Patinka? Duok Like!

Kam to nenutiko? Tu stengiesi žmonėms padėti, palaikai juos, bet jie to tarsi nepastebi. Negana to, daugelis dar šaiposi: Kam tau to reikia? Kodėl gi taip nutinka? Ar jūs kada nors apie tai susimąstėte?

Siūlome jums perskaityti istoriją, kurioje atrasite atsakymą į šį klausimą.

Reklama

Sykį pas išminčių atėjo nuostabi mergina, bet ji tiesiog raudojo. Kai senolis paklausė, kas nutiko, ji papasakojo savo istoriją.

„O, išminčiau! Aš tiesiog nebežinau, kaip man toliau gyventi, – virpančiu balsu ji pradėjo kalbėti. – Visą savo gyvenimą aš stengiuosi elgtis su žmonėmis taip, kaip norėjau, kad būtų elgiamasi su manimi. Buvau sąžininga ir nuoširdi… Mano širdis visada buvo atvira visiems, nesibaimindama įsileisdavo kitus žmones… Ir aš nepraleisdavau nė vienos galimybės daryti žmonėms gera, nesitikėdama jokio atlygio. Net jeigu man dėl to tekdavo nemažai paaukoti. Buvau iš tiesų nuoširdi savo ketinimais, bet atgalios sulaukdavau vien pajuokų ir įžeidimų. Iš manęs visi tyčiodavosi. Kaip man dėl to skaudu! Pikti žmonės mane skaudindavo, ir aš nesuprasdavau, kodėl jie taip elgiasi. Aš taip pavargau… Prašau, pasakyk man, ką daryti.“

Išminčius atidžiai išklausė merginą ir davė tokį patarimą:

„Štai ką tau pasakysiu: nusirenk visus drabužius ir išeik į gatvę nuoga“, – pasakė jis.

„O, ne! Tai neįmanoma. Aš dar nepuoliau taip žemai, kad leisčiau sau taip elgtis! Jūs turbūt juokaujate arba tyčiojatės iš manęs! Galiu tik įsivaizduoti praeivių reakciją! Mane gi užmėtys akmenimis! Visi juoksis iš manęs. Aš neatlaikysiu tokio išbandymo“, – atsakė mergina.

Išminčius netikėtai atsistojo, pastatė ant stalo veidrodį, priėjo prie durų ir plačiai jas atvėrė:

„Tai kelia nuostabą. Tu gėdijiesi išeiti nuoga, bet visai ramiai apnuoginai savo sielą kiekvienam sutiktajam šiame pasaulyje. Pažvelk į atlapas duris. Lygiai taip pat tu atlapoji savo sielą. Įsileidi į ją bet ką. O žmogaus siela – tai veidrodis, kuriame mes matome savo atspindį. Kitų žmonių sielos nuodėmingos ir piktos, ir jos mato savo atspindį tavo tyroje bei nuodėmės nepažįstančioje sieloje. Kaip tu manai, kaip jos jaučiasi? Dauguma jų neturi nei jėgų, nei narsos, o dažnai ir noro pripažinti, kad tu – daug geresnė ir švaresnė už juos. Nes pasakyti sau tiesą jiems reikštų pripažinti, kad jiems reikia pasikeisti. Deja, tai daugeliui itin sunki užduotis…“

„O ką gi man daryti? Kaip su tuo gyventi? – puolė grąžyti rankas mergina. – Kaip aš galiu ką nors pakeisti, jeigu nuo manęs niekas nepriklauso?“

„Eime, aš tau kai ką parodysiu, – atsakė išminčius. – Pažvelk į mano sodą. Į šias nuostabias gėles. Aš jas laistau ir jomis rūpinuosi jau ne pirmi metai. Tiesą sakant, aš nė sykio per tą laiką nepamačiau, kaip skleidžiasi šių gėlių žiedai. Matau tik neįtikėtiną jų žydėjimo grožį, užuodžiu aromatą.

Vaike, mokykis gyventi iš Gamtos. Pažvelk į šias nuostabias gėles ir elkis taip pat – atverk savo sielą labai atsargiai, kad nė vienas žmogus visame pasaulyje to nepastebėtų. Tik geriems žmonėms. Ir venk tų, kurie mindo į žemę žiedlapius savo purvinomis kojomis. Piktžolės aplinkui temato kitas piktžoles, todėl niekada net nemėgink padėti blogiems žmonėms. Jie tavo sieloje temato savo atspindį.“

Reklama

Prenumeruok VMarkus