Sutuoktiniai Indijoje įkūrė mokyklą nepasiturinčiųjų vaikams. Mokestis už mokslą – šiukšlės

Patinka? Duok Like!

Indija – unikali šalis. Septintoji pagal teritoriją ir antroji pagal gyventojų skaičių pasaulyje ši šalis pasižymi sparčiai besivystančia ekonomika. Bet, nepaisant to, didžioji dalis gyventojų gyvena už skurdo ribos. Antra didžiulė Indijos problema – aukštas aplinkos užterštumo lygis.

2013 metais indas Mazinas Muchtaras gyveno Niujorke, kur ir susipažino su savo busimąja žmona Parvita Sarma. Kartu jie svajojo apie tai, kaip sugrįš į Indiją ir atidarys mokyklą vargšams. Užbėgdami į priekį norime pasakyti, kad savo planus jie įgyvendino, bet šiek tiek kitaip nei tikėjosi.

Reklama

Praėjus trejiems metams nuo pažinties, Mazinas ir Parmita atvažiavo į Indiją ir atidarė „Akšarą“ – nemokamą mokyklą nepasiturinčių šeimų vaikams. Vienintelė mokymosi sąlyga – kiekvieną dieną atsinešti išmesti skirto plastiko.

Indijoje deginti plastiką yra normalu, tad sutuoktiniai nusprendė įvesti savotišką mokestį už mokslą – šiukšles, kurias vėliau siuntė į utilizavimo centrą. Taip jie ir toliau nemokamai mokė vaikus, o kartu padėjo gimtajai šaliai atsikratyti šiukšlių.

„Iki šiol atsimenu, kaip mūsų klasės prisipildydavo toksinių dujų kiekvieną kartą, kai kuriame nors gretimame rajone degindavo plastiką. Deginti plastiko atliekas čia buvo visiškai normalu. Norėjome tai pakeisti, todėl nusprendėme pasiūlyti savo mokiniams už mokslus atsiskaityti šiukšlėmis“, – dalinasi prisiminimais Parvita.

„Akšaroje“ mokosi ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Iš pradžių niekas nenorėjo bendradarbiauti su mokyklos savininkais, bet kai jie pradėjo per paskaitas dėstyti apie plastiko sukeliamą žalą ir tinkamą jo utilizavimą, dauguma tėvų suvokė, koks pavojus kyla jų pačių vaikams.

Po pamokų daugelis moksleivių lieka mokykloje ir padeda utilizuoti atliekas. Daugiausia jas rūšiuoja ir presuoja. O juk iki mokyklos atsiradimo dauguma vaikų buvo priversti dirbti šachtose už 2,5 dolerio per dieną.

Tada Mazinas ir Parvita nusprendė įtraukti savo moksleivius į mokyklos darbus. Vyresnius sėkmingai besimokančius vaikus prašė mokyti jaunesnius, bet neturėjo galimybės su jais atsiskaityti. Tada buvo nuspręsta sukurti vidinę mokyklos valiutą, už kurią moksleiviai galėjo įsigyti maisto, drabužių arba mokymosi reikmenų.

Valiutos galima užsidirbti už gerus pažymius, dėstymą jaunesniems moksleiviams, pagalbą utilizuojant plastiką. Be to, už blogą elgesį ir įvairius nusižengimus moksleiviams skiriamos baudos. Sukaupęs tam tikrą valiutos kiekį, moksleivis gali kreiptis į mokytojus ir jie užsakys jo norimą daiktą.

„Naudojame vaikų darbą kovodami su vaikų darbu – vaikai, gyvenantys skurdžiai, turi užsidirbti, kad ir toliau galėtų mokytis. Mes įdarbiname juos auklėtojais ir socialiniais darbuotojais, už darbą atsiskaitome remdamiesi jų įgūdžiais ir žiniomis ir baudžiame už blogą elgesį. Kai mokiniai pereina į kitą klasę, jų „darbo užmokestis“ auga. Jis taip pat auga, kai atsiranda naujų įgūdžių“, – pasakoja Mazinas Muchtaras.

Mokykloje vaikai mokomi matematikos, kalbų ir gamtos mokslų. Be to, galima išmokti dailidės amato, siuvinėjimo, atliekų perdirbimo ir fotografijos. Įkūrėjai mano, kad jų sprendimai taip pat moko vaikus atsakomybės ir demonstruoja šiuolaikines problemas. Dauguma savo diplominiams darbams pasirenka temą apie kovą su plastiku.

Kai Mazinas ir Parvita ėmėsi mokyklos steigimo proceso, jie turėjo vos 20 mokinių, o dabar, praėjus porai metų, jau 110. Pora svajoja atidaryti kuo daugiau tokių mokyklų visoje Indijoje, ir mes tikimės, kad jiems pasiseks.

Štai taip vos du žmonės bent jau pabandė susidoroti su artėjančia katastrofa, o valdžios atstovai tik sėdi sudėję rankas. Pasirodo, suderinus tai, kas, atrodo, nesuderinama, galima sulaukti netikėtų rezultatų.

Reklama

Prenumeruok VMarkus