„Visata 25“: kas pražudė idealios visuomenės gyventojus?

Patinka? Duok Like!

Amerikiečių mokslininkas etologas Džonas Kelhunas (John B. Calhoun) praeito šimtmečio 7–8 dešimtmečiais atliko keletą garsių eksperimentų. Šių tyrimų tikslas buvo numatyti keletą galimų žmonijos vystymosi scenarijų.

Dž. Kelhunas tyrinėjo graužikų – pelių ir žiurkių – bendruomenes, bet taip pat manė, jog nesama jokių logiškai pagrįstų priežasčių manyti, kad analogiški procesai negalėtų rutuliotis ir žmonių visuomenėje.

Reklama

Šių eksperimentų rezultatai tuomet sulaukė didžiulio atsako. Bet laikas ėjo ir daugelis primiršo baugias mokslininko išvadas, nors susipažinti su jomis gali visi norintieji.

Savo garsiausią eksperimentą, kuris tuomet privertė susimąstyti apie ateitį daugelį žmonių, Dž. Kelhunas atliko 1972 metais kartu su Nacionaliniu psichikos sveikatos institutu (NPSI). Po jo terminas „elgesio kloaka“ (behavioral sink), reiškiantis destruktyvų elgesį per tankaus apgyvendinimo sąlygomis, vartojamas ir apibūdinant žmonių elgseną.

„Visata 25“

Ambicingai pavadinto eksperimento „Visata 25“ tikslas buvo analizuoti populiacijos tankumo įtaką graužikų elgesiui. Jeigu tarp pelių pasitaikytų genialių utopistų, Dž. Kelhunas būtų įgyvendinęs jų pačias drąsiausias fantazijas apie tai, kaip turi atrodyti ideali visuomenė.

Jis sukūrė savo laboratorijoje tikrą pelių rojų, turintį vienintelį apribojimą, – iš jo negalima buvo išeiti. Aptvare buvo įrengtos 256 dėžės pelių lizdams, kurių kiekvienas skirtas penkiolikai pelių, ir šiems būstams buvo sukurti vandens bei ėdesio tiekimo aparatai, taip pat parūpinta statybinių medžiagų naujiems lizdams.

1968 metų liepos mėnesį į aptvarą Nacionalinio psichikos sveikatos instituto laboratorijoje buvo įkeltos keturios pelių poros.

Džonas Kelhunas aptvare, skirtame eksperimentuoti su pelėmis, 1970 metai

Aptvare buvo palaikoma švara, pelės buvo paskiepytos nuo infekcijų ir nuolatos prižiūrimos veterinarų. Tyrėjų skaičiavimais, čia turėjo užtekti vietos 3840 pelių lizdams, o nuolatos tiekiamo maisto – 9500 pelių. Tačiau praktika parodė, kad populiacijos augimas sustojo, kai pelių skaičius pasiekė 2200 ir po to tik mažėjo.

1972 metų birželį, kai Dž. Kelhunas užbaigė savo eksperimentą, aptvare buvo 122 pelės. Visos jos buvo nepajėgios toliau daugintis, todėl eksperimento baigtis buvo iš anksto aiški.

O viskas taip gerai prasidėjo…

Pirmosios keturios poros labai greit apsiprato gyventi aptvare ir suvokusios, į kokį pelių rojų pateko, ėmė sparčiai veistis. Aprašydamas savo eksperimentą, Dž. Kelhunas pelių visatos istoriją padalijo į kelias fazes. Pirmoji fazė baigėsi su pirmąja palikuonių vada. Ir po to prasidėjo eksponentinis populiacijos augimas idealiomis sąlygomis, tad pelių padvigubėdavo kas 55 dienas.

Nuo 315-osios eksperimento dienos populiacijos augimas pradėjo lėtėti. Nuo tada gyventojų skaičius ėmė dvigubėti kas 145 dienas. Dž. Kelhunas konstatavo, jog prasideda trečioji fazė. Tuo metu aptvare gyveno apie 600 pelių, susiformavo tam tikra jų hierarchija ir prasidėjo socialinis gyvenimas.

„Atstumtieji“ ir feministės

Problemos prasidėjo, kai „Visatos 25“ gyventojams ėmė stigti vietos.

Trečiosios fazės metu aptvare atsirado „atstumtųjų“, kuriuos visuomenė išstumdavo į aptvaro centrą. Jie dažnai tapdavo agresijos aukomis. „Atstumtųjų“ grupę galima buvo atpažinti pagal apkandžiotas uodegas, išdraskytą kailį ir kraujo pėdsakus ant kūnų.

„Atstumtaisiais“ tapdavo jaunos pelės, nesuradusios sau socialinio vaidmens graužikų hierarchijoje. Tam tikrų socialinių vaidmenų problema kilo, nes idealiomis sąlygomis pelės gyvendavo ilgai ir senstantys graužikai neužleisdavo savo vietos jaunesniems gentainiams.

Jaunos pelės dažnai kentėdavo nuo senolių agresijos, o pastarųjų įgyta patirtis padėdavo šioje kovoje pasiekti pergalę. Po atstūmimo patinėliai psichologiškai palūždavo, todėl būdavo arba pasyvūs, arba perdėtai agresyvūs ir puldavo kitas peles, taip pat jiems buvo būdingas perdėtas seksualumas arba homoseksualumas. Jie nenorėdavo ginti savo nėščių patelių bei atlikti kitų įprastinių socialinių vaidmenų.

Atsivesti jauniklių besiruošiančios patelės darydavosi vis nervingesnės, mat patinams tampant vis pasyvesniems tapdavo mažiau apsaugotos nuo atsitiktinių atakų. Todėl patelės ėmė dažniau reikšti agresiją, peštis gindamos savo palikuonis. Tačiau agresija paradoksaliu būdu buvo kreipiama ne tik į aplinkines peles – jos ne mažiau agresyvios buvo ir savo vaikų atžvilgiu.

Vis dažniau atsirasdavo patelių, kurios nužudydavo atsivestus vaikus, persikeldavo į viršutinius lizdus, tapdavo agresyviomis atsiskyrėlėmis ir atsisakydavo daugintis. Dėl to gimstamumas smarkiai sumenko, o jauniklių mirtingumas pasiekė neregėtas aukštumas.

„Gražuoliai“ ir pasaulio pabaiga

Dž. Kelhunas tikėjosi, kad populiacijai sumažėjus nusistovės tam tikras status quo, tačiau netrukus prasidėjo paskutinioji, 4-oji, pelių rojaus egzistavimo stadija, arba „mirties fazė“, kaip ją pavadino pats mokslininkas.

Šios fazės simboliu tapo nauja pelių kategorija. Jos buvo pavadintos „gražuoliais“ (beautiful ones). Tai buvo patinėliai, besiskiriantys šiai graužikų rūšiai nebūdingu elgesiu. Jie atsisakydavo peštis ir kovoti dėl patelių bei teritorijos, nesiporavo ir buvo linkę į pasyvų gyvenimo būdą.

„Gražuoliai“ nekovojo dėl patelių ir teritorijos, tik ėdė, miegojo ir valydavosi kailiuką. Todėl jie ir buvo pavadinti „gražuoliais“, mat, skirtingai negu kitų aptvaro gyventojų, jų kūnuose nebuvo peštynių randų ar išpešto kailio. Tačiau jų narcisizmas ir puikavimasis savimi atrodė karikatūriškai.

Paskutiniojoje aptvaro gyventojų kartoje „gražuoliai“ bei vienišės patelės, atsisakantys daugintis, sudarė absoliučią daugumą.

Pelių rojaus paskutiniojoje stadijoje vidutinis pelės amžius buvo 776 dienos, o tai 200 dienų viršijo viršutinę reproduktyvuas amžiaus ribą. Jaunosios kartos mirtingumas pasiekė 100 proc., nėštumas tapo retu reiškiniu, o netrukus ir visai išnyko.

Džonas Kelhunas, 1986 m.

Pelės dažnai elgdavosi nepaaiškinamai agresyviai perteklinėmis būtinųjų gyvenimo resursų sąlygomis. Paplito kanibalizmas, nors maisto buvo daugiau nei pakankamai, patelės neauklėdavo vaikų ir žudydavo juos.

Numatęs artėjant neišvengiamą katastrofą, Dž. Kelhuno kolega daktaras Heslis Marsdenas 1972 metais perkėlė keletą vienišių patelių ir „gražuolių“ patinėlių į atskirus aptvarus, bet pelės nebenorėjo veistis ir ten.

Iš esmės „gražuoliams“ ir vienišėms patelėms buvo suteiktos tokios pačios sąlygos, kokiomis pirmosios keturios pelių poros eksperimentinėmis aplinkybėmis pradėjo veistis ir sukūrė socialinę struktūrą. Mokslininkų nuostabai, pelių rojų palikę graužikai nepakeitė savo elgsenos ir atsisakė vykdyti reprodukcines funkcijas. Dėl to jie nesusilaukė palikuonių ir nugaišo nuo senatvės.

Dvasinė mirtis

Pasitelkęs nuorodą į Apreiškimą Jonui, Dž. Kelhunas aprašė visuomenės degradaciją kaip „mirtį kvadratu“ (death squared), kur „pirmąją mirtį“, dvasinę, pelės patyrė dar šiame gyvenime.

Sparčiai auganti populiacija, didėjantis gyventojų tankumas, fizinio kontakto neišvengiamybė – visa tai, Dž. Kelhuno nuomone, sudarė sąlygas atsirasti tokiems individams, kurie buvo linkę tik į paprasčiausią elgseną.

Idealaus pasaulio sąlygomis, gyvendamos saugiai, turėdamos maisto ir vandens perteklių, nesibaimindamos plėšrūnų dauguma pelių tik ėdė, lakė, miegojo ir rūpinosi savimi. Pelės – paprasti gyvūnai, kurių sudėtingesni elgsenos modeliai susiję su rūpinimusi patelėmis, dauginimasis ir palikuonių auklėjimu, teritorijos ir jauniklių gynimu bei dalyvavimu hierarchiškai organizuotame socialiniame gyvenime. Psichologiškai palaužtos pelės viso to atsisakydavo.

Dž. Kelhunas tokį sudėtingų elgsenos modelių atsisakymą vadina „pirmąja mirtimi“, arba „dvasios mirtimi“. Po „pirmosios mirties“ fizinis išnykimas („antroji mirtis“ pagal Dž. Kelhuno terminologiją) tampa neišvengiamas.

Po to, kai „dvasios mirtis“ ištinka didžiąją dalį populiacijos, visa kolonija pasmerkiama išnykimui net ir „rojaus“ sąlygomis.

Romos popiežius Paulius VI susitiko su Dž. Kelhunu 1973 metais

Tikriausiai daugeliui kilo klausimas, kodėl Dž. Kelhuno eksperimentas buvo pavadintas „Visata 25“?

Tai 25-asis mokslininko bandymas sukurti idealią pelių visuomenę. Visi ankstesni eksperimentai taip pat baigdavosi graužikų mirtimi.

Reklama