Žmogui buvo 82 metai. Atrodytų, pats laikas sėdėti savo vilos verandoje, mėgautis taure raudonojo vyno ir žiūrėti į saulę

Patinka? Duok Like!

Juolab kad sunkiu darbu jis užsidirbo pakankamai pinigų, kad galėtų sau tai liesti. Jis buvo nusipelnęs poilsio, tereikėjo atsipalaiduoti!

Bet žmogus pradėdavo dieną nuo to, kad sėsdavo į mašiną ir važiuodavo į gyvūnų parduotuvę, pripirkdavo pilną mašiną maisto šunims ir katėms ir važiuodavo į prieglaudas, kurias išlaikė, užuot nusipirkęs vilą prie vandenyno.

Reklama
Reklama
Reklama

Jis kartu su savanoriais visą dieną dirbo sunkų darbą – ieškojo ir gelbėjo mūsų išmestus gyvūnus. Dienos pabaigoje jis būdavo toks išvargęs, kad nebejautė nei kojų, nei rankų. Jis užmigdavo vos pamatęs pagalvę. Šis žmogus nežino, kas yra nemiga. Jis nežino, kas yra nuobodulys ir nieko neveikimas. Jis neturi laiko galvoti apie gyvenimo prasmę ir laukti mirties. Jis kiekvieną dieną tikisi naujos dienos, nes kažkas jo laukia ir tikisi jo pagalbos. Jam tiesiog nėra kada mirti.

Mirtis stebėjo jį iš toli ir nuo jo nusisuko, nes jai nereikia žmonių, nebijančių mirties. Todėl ji ir pamiršo jį, pamiršo, nes neįmanoma suskaičiuoti visų gyvų sielų, kurios besąlygiškai jį myli. Šis žmogus, sulaukęs 82 metų, išliko toks pat jaunas, kaip ir būdamas 25-erių, kai dėvėjo kariškio striukę, kad žiemą galėtų šildyti kačiukus ir šuniukus. Jam tiesiog nėra kada senti, nes jo širdis nepaseno, o siela išliko tokia pat jauna, kaip ir tada.

Ir kam jam vila ant vandenyno kranto? Juk vienišais rudens vakarais ten nejauku ir šalta, o dabar jis ne vienas. Jo yra daug. Jo siela dabar gyvena šimtuose jo išgelbėtų gyvūnų. Ir jam nebaisu. Jis neturi ko bijoti. Jis žiūri į rytojų ir šypsosi. Nes rytoj jo vėl laukia pragariškai sunkus darbas ir daug, be galo daug laimės. Šis žmogus yra Alenas Delonas.

Reklama
Reklama
Reklama

Prenumeruok VMarkus