Apie svajonę ir 34 metus

Patinka? Duok Like!

Mano brolis atsinešė iš parduotuvės šuns antkaklį su etikete.

– Na jau, – iš karto viską suprato mama. – To niekada nebus! – griežtai tarė. – Dar mums šuns betrūko.

Reklama

Brolis tylėdamas inujo į savo kambarį ir pakabino antkaklį virš lovos.

– Iš kur gavai pinigų? – paklausė tėvas.
– Susitaupiau, – atsakė brolis. – Tris mėnesius po truputį atidėdavau.
– Supratau, – skėstelėjo rankomis tėvas. – Vadinasi, sūnus jau tris mėnesius svajoja apie šunį.
– Aš taip pat svajoju! Aš taip pat svajoju apie šunį! – įsiterpiau į pokalbį ir aš. – Jau visą savaitę svajoju. Netgi ne tiek, visas aštuonias dienas!

Tai nebuvo tiesa. Apie šunį svajojau visą gyvenimą, nuo pat gimimo. Bet juk ne aš slapta kaupiau pinigus, kuriuos tėvai skirdavo pusryčiams mokykloje ir visokioms smulkioms išlaidoms, galiausiai nupirkau naujutėlį geltonos odos antkaklį. Negalėjau nuskriausti brolio, todėl pasakiau tik apie aštuonias dienas!

– Svajoti nedraudžiama, – sutiko mama.

Vėliau kaip visada su broliu darėme namų darbus. Jis sprendė savo paprastučius trečios klasės uždavinius, o aš – rimtus, skirtus vyresnių klasių moksleiviams. Kartais vis pakeldavome galvas nuo sąsiuvinių ir pažvelgdavome į virš brolio lovos kabantį antkaklį.

– Praeitą mėnesį buvo trisdešimt dienų? – staiga pradėjau skaičiuoti. – Ne, trisdešimt viena! Vadinasi, rytoj bus devyniasdešimt trys dienos, kai svajoji apie šunį!

Mano brolis niūriai sušnopštė.

– O jeigu prie tavo dienų pridėsime devynias mano, gausime šimtą dvi neįgyvendinamos svajonės dienas! – paskaičiavau aš.
– Tai jau taip, – liūdnai atsiduso tėtis. Jis skaitė laikraštį krėsle ir viską girdėjo.
– Neįgyvendinamos svajonės… – pakartojo tėtis mano žodžius. – Tokių nebūna. Jeigu svajonė teisinga, ji būtinai išsipildys.

Šeštadienį mūsų tėtis kažkur ilgam išėjo. Grįžo ir iš karto visus sukvietė į koridorių.

– Štai… – pasakė tėtis, kai visi susirinkome. – Sudėjau tris skaičius ir gavau, kad apie tą patį svajojome trisdešimt ketverius metus, tris mėnesius ir vienuolika dienų… Tai šiandienos ryto duomenimis!

Tai pasakęs tėtis atsargiai praskleidė paltą ir ištraukė pilką susivėlusį šuniuką juodomis blizgančiomis akutėmis.

Mes su broliu netekome žado ir net nesugebėjome išrėkti „valio“.

Mama kažkaip įtariai nužvelgė tėtį. Jis taip ir stovėjo išskleidęs paltą ir spausdamas prie krūtinės šuniuką.

– Pridėk prie svajonės dar dvidešimt septynerius metus, – staiga pasikeitusiu balsu paprašė mama.

– Ne, visgi dvidešimt aštuonerius!..

Mama atidarė spintą ir iš gilumos ištraukė kadaise paslėptą mėlyną šuns dubenėlį.

Autorius: Sergejus Georgejevas

Reklama