„Aš mergaitė, ir mano erоgeninė zona – smegenys“

Patinka? Duok Like!

Autorė Olga Primačenko

Kai aš pirmą kartą susitinku su vyru, atkreipiu dėmesį į du dalykus: į jo kostiumą ir smegenis. Nes ir viena, ir kita yra mano fetišas. Beje, kostiumas – tai labai asmeniškas dalykas, už kurio nebuvimą galima ir atleisti. Tačiau mažiausias simptomas, pasireiškiantis klausimu: „Ką?“, – reiškia mirtiną diagnozę.

Reklama

Sykį tolimame žygyje su išgyvenimo žaidimo elementais aš susipažinau su berniuku, kurio vardas buvo Slava. Jis išsiskyrė prakauliu kūnu ir išpampusiomis ant kaklo venomis, vilkėjo berankovius marškinėlius, turėjo po nagais įsiėdusį purvą ir rankas tokio žmogaus, kuris gali pataisyti bet ką, pradedant sukriošusiu automobiliu ir baigiant didžiuoju hadronų priešpriešinių srautų greitintuvu.

Žodžiu, mudu sėdėjome prie laužo, gėrėme aštuntą puodelį kavos, kuri jau girgždėjo man tarp dantų kartu su upės smėliu, ir mudu beviltiškai vienas kitam patikome. Jis buvo susižavėjęs mergaite, kuri moka klausytis, o aš negalėjau atitraukti akių nuo raumenų reljefo, šviečiančio pro jo drabužius. Senovinis instinktas, sakantis, kad „mano patinas turi būti pačiausias patinas“, kaitino kraują, o Paukščių Takas mirksėjo mudviem riebiomis žvaigždėmis, užsimindamas apie galimą šių santykių tąsą.

Kitą dieną mes išvažiavome namo, pasižadėdami rašyti viens kitam ašaringus laiškus ir po to būtinai susitikti.

Pirmoji SMS žinutė (o juk tai beveik kaip pirmasis bučinys) mane tiesiog pribaigė: „Aš nižinau kodiel bet aš taves ylgiosi“. Slava, saulyte, to net nepavadinsi kokia nors nesėkme, tai buvo tikriausias krachas.

Tolesnis mūsų bendravimas telefonu tik patvirtino mano baisiausius įtarimus, kad berankoviai marškinėliai buvo ne duoklė madai, o perspėjamasis signalas tokioms kaip aš. Nuostabusis jaunuolis įkvėptai pasakojo man telefonu, kad visos jo mažo miestelio moterys yra begėdiškai ir negailestingai bukos, geria nuo pat lopšio ir paprasčiausiai varo savo vyrus iš proto, kaip spirito varykla varo samanę. Ir tie vyrai tyliai, bet azartiškai riedėjo pakalnėn nusigerdami, bet nešdami namo uždirbtas kapeikas.

Klausydamasi tokios tragiškos provincijos gyvenimo naujienų suvestinės aš, kurios „troba nuošaliai“, bet „ofisas centre“, jaučiausi kiek nejaukiai, – matyt, man išties pasisekė. Bet netruko paaiškėti, kad Viačeslavas buvo ne tik geografiškai toli, bet sykiu ir protu nedaug tepasiekiantis: „O tu ką? Internete dirbi, ane? O kaip tai?“ Aš akimirką susimąsčiau. Na, išties – kaip tai? Kaip man paaiškinti paprastam vaikinukui darbininkui, ką aš darau? „Baksnoju prancūzišku manikiūru per klavišus, mielas Slava.“ – „Ir tau už tai pinigus moka?“ – „Aha.“ – „Visai ten sostinėje išprotėjot nuo sotaus gyvenimo.“

Aš nesiginčijau. Tiesiog po truputį tą bendravimą užbaigiau. Nes pavargau dešimtąjį kartą klausytis istorijos apie tai, kaip jis pailso kapstytis garaže, ir eilinio monologo apie nepakeliamą pinigų stoką. Tai buvo išties nepakeliama. Jo neaišku iš kur atsiradęs įsitikinimas, kad atvažiuos į Minską ir gyvens su manimi ilgai ir laimingai, iš pradžių mane stebino, o paskui ėmė erzinti. Taip, aš lengvai atleidžiu vyrams kostiumo neturėjimą, bet tikslų ir ambicijų stokos – niekados. Net jei tai būtų mažytės, net labai jau nesudėtingos ambicijos, bet pagarbos vertos. Žodžiu, pasiilgęs, Slava, – paskambink. Bus smagu pamatyti praleistą skambutį.

„Pati protingiausia, ane?“

Bet baisiau už tylų „daržovės“ gyvenimą gali būti vyro priešiškumas protingai moteriai. Bobų maištas, emancipacija, feminizmas, „degint tas raganas laužuose!“, kaip rašo vienas mūsų gerbėjas interneto forume. „Ką, manai, institutą užbaigei, knygeles skaitai, tai tau viskas galima, ane?“

Aš manau, kad taip.

O ką?

„Skaitantieji knygas visada valdys tuos, kurie žiūri televizorių.“ Felisija Žanlis (Felicite de Genlis)

Apie sеksа prie stalo

Kai susitinku su vyrais, mes kalbamės apie darbą. Nes juk kas gali būti įdomiau nei sužinoti, kuo jis gyvuoja ir kvėpuoja, kokias sau karteles kelia, ką jau išgyveno, kad taptų toksai, koks yra. Ir atsakymai į šiuos klausimus man kur kas labiau rūpi už pasakojimus apie tai, kaip jis praleido gerą laiką su draugais pirtyje.

Manęs gi nereikia linksminti – man nėra nuobodu. Ir jeigu aš esu dabar čia, su tavimi, tai reiškia, kad man jau savaime turbūt įdomu. Tad gali atsipalaiduoti ir papasakot man, kas esi. Koks tu buvai vaikystėje, koks tikiesi dar tapti ateityje. Kur tu eini, vyriški? Ką tu vedi iš paskos?

Protinga mergaitė įtikino berniuką ne tik panėšėti portfelį, bet ir perduoti jį reikalingiems žmonėms

Aš suprantu, kad tai sudėtinga. Aš suprantu, kad tai taip neįprasta. Juk mergaitės įprastai neužduoda tokių klausimų per pasimatymus. Saugiau šnekučiuotis apie orą, saldžiai patylėti, aptarinėti karamelinės latės skonio atspalvius. Sukti plaukų sruogą ant piršto, krutinti petuku, lenktis nukritusios servetėlės, kad iškart būtų aišku, kokia tu esi trumparegė. Ir visa tai veikia, be to, visada ir per amžius. Smegeninė iškart išsijungia. Bet kam gi to reikia? Ką po to veikti su tuo kūnu, vilkinčiu brangų drabužį ir varvinančiu seilę?..

Sakoma, moterys myli ausimis. O štai aš atsakingai sakau: moterys myli smegenimis. Tai įsimylėti jos gali venas ant rankų, šypseną arba duobutes tokiuose skruostuose, bet myli – išskirtinai tik galva. Ir, be to, blaivia galva.

O dabar pažadėtasis pasakojimas apie sеksа prie stalo. Jeigu jūs kada dalyvavote pokalbyje, kuriame kiekvienas žodis skambėjo kaip nutekintas, o reakcijos buvo žaibiškos ir abiejų akys degė kaip Kalėdų eglutė miesto aikštėje, tada, manau, jums žinoma sąvoka apie intelektualų orgazmą, kurį patiri nuo tokio pašnekovo.

Aš žaviuosi protingais vyrais – tai mano mėgstamiausia žmonių rūšis.

Nes išaušo naujo sеksuаlumo rytas – tokio, kuris galvoje.

Reklama