„Galbūt esame viena paskutinių homo sapiens kartų“ – Yuval Noah Harari

Patinka? Duok Like!

Pasauliniame ekonomikos forume Davose Izraelio mokslininkas Yuval Noah Harari papasakojo, kas laukia Žemės ateityje ir kaip pasikeis žmogus nuolatinių technologinių revoliucijų sąlygomis.

Harari – istorikas medievistas, bestselerių „Sapiens: Glausta žmonijos istorija“ ir „Homo Deus: Glausta rytojaus istorija“ autorius.

Reklama

Taigi, kas, istoriko Harari nuomone, mūsų laukia artimiausioje ateityje?

Investuokite į asmeninę savybę prisiderinti

Įvairiais istorijos laikotarpiais darbo sąvoka ne kartą keitėsi. Ganėtinai ilgą laiką (galima sakyti, didžiąją istorijos dalį) žmonės visai nedirbo – jie išgyveno. Tai yra pati mintis – keliuosi ir 8 val. važiuoju į darbą, kuriame būnu iki 17 val. – šiuolaikinis suvokimas. Mūsų protėviai, medžiotojai ir rinkėjai šimtus metų apsiėjo be darbo.

Nerimas prarasti darbą – taip pat palyginti naujas fenomenas. Dėl pastaraisiais amžiais vykstančių pramonės revoliucijų žmogus nuolat jautė baimę, kad mašinos perims visus darbus, o jis taps nebereikalingas. Nors šį kartą tai gali būti tiesa. Kaip ir berniuko, šaukiančio „Vilkai!“ atveju – galiausiai vilkai atėjo.

Dabar žmonės susiduria su baisesniu už eksploataciją reiškiniu – su savo nereikalingumu. Kai tave eksploatuoja, tu bent jau žinai, kad esi svarbus ir kad daugiau nėra kam dirbti. Iš čia kyla ir pirmoji augančio nerimo problema.

Įtariu, kad visgi atsiras naujų profesijų. Klausimas tik ar žmonėms pavyks save „perkurti“, kad užimtų šias vakansijas. Ir perkurti save teks kas 10 metų, nes susiduriame ne su viena technine revoliucija, o visa jų lavina. Perkurti save būnant 20 metų – viena, bet keistis vėliau – sulaukus 30, 40, 50 metų – labai sunku, tai taip pat padidina mūsų nerimą.

Žmonės apskritai daro daugybę dalykų, kurie net nelaikomi darbu. Pavyzdžiui, augina vaikus. Ir didžioji darbo dalis, kurią kelis pastaruosius amžius atlieka žmonės, tiesiog nėra jiems natūrali. Negalime ko nors pavadinti „natūraliu“ žmogaus darbu.

Kalbėdami apie ateities užimtumo rinką per daug dėmesio skiriame robotizacijai. Tiek pat dėmesio turėtume skirti ir biotechnologijoms. Dauguma naujų profesijų bus susiję su žmogaus emocijų supratimu. Net bepilotės mašinos turės suprasti, kaip elgiasi pėstieji. Ir tai juolab aktualu, jeigu mašinos pakeis bankininkus ar socialinius darbuotojus.

Jeigu pažvelgtumėte į dalykus šiek tiek kitaip, paaiškė, kad ginti reikia ne profesijas, bet žmones. Dalies profesijų galima atsisakyti, nes jos nebūtinos – nevertos būti išsaugotos. Kas norėtų visą gyvenimą dirbti kasininku? Turime galvoti apie žmones, o ne apie profesijas. Šiuo metu susiduriame ne su užimtumo, bet su darbo tikslo krize.

Kaip istorikas pastebėsiu, kad, palyginti su Viduramžiais, dabar žmonės gyvena tiesiog rojuje, bet kažkodėl taip nesijaučia. Mokame atsidavusiai dirbti, bet nemokame atsipalaiduoti. Jeigu išspręsime darbo tikslo krizės problemą, išspręsime ir laisvalaikio problemą.

Geriausias patarimas, kurį galėčiau duoti, – investuokite į asmeninę savybę prisiderinti. Visos jūsų investicijos – vieno ar kito dalyko, pavyzdžiui, programavimo, mokymasis – tėra loterija. Jūs tiksliai nežinote, ar jums to prireiks, bet chaoso laikais jums tikrai prireiks emocinio atsparumo ir gebėjimo pergyventi visus šiuos pokyčius. Tačiau tai labai sunku. Nežinau nė vieno universiteto, kuriame tai būtų dėstoma.

Kas valdo informaciją – valdo pasaulį

Galbūt esame viena paskutinių homo sapiens kartų. Po amžiaus ar dviejų Žemėje gyvens organizmai, kurie taip pat stipriai skirsis nuo mūsų, kaip mes nuo neandertaliečių arba šimpanzių. Juk ateities kartose mes išmoksime modifikuoti savo kūną ir protą ir tai taps pagrindiniu XXI amžiaus produktu.

Kaip tiksliai atrodys ateities planetos šeimininkai? Tai nuspręs tie, kurie valdo informaciją. Ją kontroliuojančiųjų rankose bus gyvenimo planetoje kontrolė. Informacija – svarbiausias aktyvas pasaulyje. Ne žemė, kaip senovėje, ne pramoniniai įrenginiai, kaip pora pastarųjų amžių. Kas nutiks, jeigu per didelis informacijos kiekis bus sukoncentruotas mažoje išrinktųjų krūvelėje? Žmonija pasidalins. Ne klasėmis, o rūšimis.

Informacija yra tokia svarbi, nes pasiekėme tašką, kai galime „įsilaužti“ ne tik į kompiuterius, bet ir į žmogaus organizmą. Tam reikia dviejų dalykų: didelės skaičiavimo galios ir didžiulio duomenų, tarp jų ir biometrinių, kiekio. Iki šios dienos niekas neturėjo šių „įsilaužimui“ skirtų ingredientų. Net visą parą stebėti žmones galinti KGB ar ispanų inkvizicija to daryti negalėjo.

Dabar situacija keičiasi dėl dviejų vienu metu vykstančių revoliucijų: kompiuterinio mokslo (mašininio mokymosi klestėjimas, dirbtinis intelektas) ir biologijos (daugiausia neurobiologijos) vystymosi. Tai suteikia mums reikiamų žinių apie tai, kaip veikia žmogaus smegenys. Pusantro amžiaus biologinių tyrimų galima apibendrinti trimis žodžiais: organizmai yra algoritmai. Ir dabar mes mokomės juos iššifruoti.

Galimai svarbiausias abiejų revoliucijų išradimas – biometrinis sensorius, kuris mūsų kūne ir smegenyse vykstančius biocheminius procesus paverčia elektroniniais signalais, kuriuos gali analizuoti kompiuteris. Iššifravus šiuos algoritmus, galima sukurti būtybes, kurios bus geresnės už žmones. Bet kaip šios būtybės ateityje naudosis technologijomis, aš, tiesą pasakius, neturiu supratimo.

Dabar šis procesas vyksta trijuose frontuose. Pirmas – bioinžinerija, mokslininkai augina naujus organus, atnaujina senus, įsiterpia į organizmą genetiniu lygiu ir taip toliau. Bet tai ir labiausiai konservatyvus frontas, kadangi jis naudoja tradicines „plytas“, iš kurių sudėliotas organizmas, toks, kokį mes pažįstame pastaruosius kelis milijardus metų. Kitas frontas radikalesnis – organiško ir neorganiško (bioninė ranka, kompiuterinė sąsaja smegenyse, antra imuninė sistema, sukurta iš milijonų nanorobotų, ir taip toliau) kombinacija. Bet netgi šiuo atveju mūsų smegenys išliks organiškos, nepaisant prijungimo prie įvairių įrenginių ir interneto.

Trečias – ir radikaliausias – visiškai neorganiškų gyvenimo formų sukūrimas. Klausimas, ar tai galima padaryti, kol kas atviras. Lieka neįminta sąmonės paslaptis – mes iki šiol nežinome, kas tai yra ir kaip ji atsiranda pas žmogų. Bendras konsensusas – sąmonė yra smegenyse ir jeigu „įsilaužtume“ į jas ir suprastume, kaip veikia šie milijardai neuronų, kuriantys patirtį ir emocijas, nebeliktų barjerų jiems atkurti kitoje „medžiagoje“. Galbūt mums nieko nepavyks su neorganiškomis gyvybės formomis, bet vis daugiau rimtų mokslininkų įsitikina, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks.

Žmonės iš tikrųjų savęs nepažįsta. Dėl to algoritmai – realus šansas geriau save pažinti. Pateiksiu pavyzdį iš asmeninio gyvenimo: būdamas 21 metų suvokiau savo homoseksualumą, iki tol aš jį neigiau. Aš nesu išimtis – dauguma žmonių gyvena neigdami šį faktą, jie tiesiog nežino kažko labai svarbaus apie save. Įsivaizduokite situaciją, kai po 10–20 metų algoritmas galės nurodyti paaugliui jo orientaciją. Algoritmas seka jūsų akių judėjimą, spaudimą, smegenų aktyvumą ir praneša jums, kas jūs esate. Net jeigu slėpsite savo orientaciją nuo draugų ir kolegų, šiuos duomenis galės gauti „Amazon“, „Google“, „Facebook“. Jus sekantys algoritmai informuos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, kad jeigu bendrovė nori parduoti jums savo gėrimą, nereikia rodyti reklamos su nuogomis merginomis. Jūs to net nepastebėsite, bet korporacijos puikiai žino, kad ši informacija kainuoja milijardus.

Kaip reguliuoti informacijos valdymą? Skirtingai nei žemė ir pramoninė įranga, informacija yra visur, bet kartu ir niekur, ją galima kopijuoti, ji plinta neįtikėtinu greičiu ir taip toliau. Kam gi priklauso informacija apie mane? Šiuo metu didžiąją informacijos dalį valdo korporacijos, ir žmones tai verčia nerimauti. Bet jeigu įgaliotume vyriausybes nacionalizuoti informaciją, tai sukeltų skaitmeninę diktatūrą.

Dauguma žmonių apskritai nesuvokia, kas pastatyta ant kortos

Kai turėsime algoritmų, galinčių suprasti mane geriau už mane patį, jie galės nuspėti mano norus, manipuliuoti mano emocijomis ir netgi priimti už mane sprendimus. Jei nebūsime atsargūs, ateis skaitmeninės diktatūros amžius.

XX amžiuje demokratija pakeitė diktatūrą, nes ji buvo patogesnė duomenims apdoroti ir sprendimams priimti. Demokratija paskirsto informaciją ir suteikia institucijoms ir žmonėms teisę priimti sprendimus. Diktatūra sutelkia visą informaciją ir sprendimų priėmimą vienose rankose. Pirmasis modelis veikė efektyviau, todėl, pavyzdžiui, Amerikos ekonomika pranoko sovietų.

Tačiau XXI amžiuje biotechnologinė revoliucija gali viską pakeisti: centralizuotas informacijos skleidimas gali tapti efektyvesnis. Jeigu demokratija nepritaps prie naujų sąlygų, nauji žmonės gyvens skaitmeninės diktatūros laikais. Kaip pavyzdį paimkime Šiaurės Korėją: ten žmonės nešios, sakykim, specialias biometrines apyrankes. Kai žmogus įeis į kambarį ir pamatys eilinio didžiojo vado portretą, jo apyrankė nuskaitys emocijas, spaudimą ir perduos duomenis atitinkamoms institucijoms – taip atrodys skaitmeninė diktatūra.

Informacijos kontrolė pasaulio elitui leis imtis ko nors radikalesnio nei skaitmeninė diktatūra. „Įsilauždamas“ į organizmus elitas turės galimybę perkurti gyvenimo ateitį. Ir tai bus didžiausia revoliucija ne tiesiog žmonijos, bet visko, kas gyva Žemėje, istorijoje. 4 mlrd. metų gyvybės egzistavimo planetoje taisyklės nesikeitė, visos gyvybės pakluso natūralios atrankos ir organinės biochemijos taisyklėms. Bet dabar mokslas keičia evoliuciją natūralios atrankos būdu į evoliuciją su išmaniuoju sumanymu. Ne Dievo, bet žmogaus sumanymu. Jeigu nesureguliuosime šio klausimo, maža elito atstovų grupelė gaus prieigą prie jos ir nustatys gyvenimo Žemėje ateitį.

Daugelis politikų – kaip muzikantai: jie groja žmogaus emocijomis ir biochemijos sistema. Politikas sako kalbą, ir visą šalį apima siaubas. Politikas publikuoja žinutę socialiniame tinkle, ir įvyksta pykčio proveržis. Nemanau, kad reikia šiems „muzikantams“ suteikti tobuliausius instrumentus ir juolab patikėti jiems Visatos gyvybę. Be viso to, jie net nemato savo ateities. Jie maitina publiką nostalgiškais prisiminimais apie praeitį. Būdamas istorikas galiu jums papasakoti apie praeitį. Pirmiausia tada nebuvo taip smagu – tikrai nenorėtumėte ten atsidurti. Be to, praeitis nebesugrįš. Tad nostalgiški prisiminimai – ne sprendimas.

Kam gi turi priklausyti informacija? Tiesą pasakius, nežinau. Diskusija apie tai tik prasidėjo. Negalime tikėtis greito atsakymo į šį svarbų klausimą. Prie aptarimo turėtų prisijungti mokslininkai, filosofai, teisininkai ir netgi poetai. Ypač poetai! Juk nuo atsakymo priklauso ne tik žmonijos ateitis, bet ir pati gyvybė planetoje.

Bet kol kas progresas nereikšmingas. Dauguma žmonių apskritai nesupranta, kas vyksta ir kas pastatyta ant kortos. Daugelis vyriausybių (išskyrus Kinijos – ten tikrai viską supranta) taip pat numoja ranka: turime svarbesnių reikalų. Ir tai labai pavojinga. Kaip istorikas stengiuosi apšviesti kuo daugiau žmonių, kas vyksta pasaulyje, kad kuo daugiau dalyvautų diskusijoje apie mūsų visų ateitį.

Reklama