Istorija apie gyvenimo ugnį kiekvieno žmogaus viduje

Patinka? Duok Like!

– Senuk, gal visai išnaglėjai?! – isteriškai surėkė madingai apsirengęs vaikinas, kai į jį įsirėžė seną paltą vilkintis senelis.

– Atleiskite, – tyliai atsiprašė, bet atsiprašymas vaikino neįtikino ir šis, sukandęs dantis, sugriebė senuką už palto atlapo ir grubiai supurtė.

Reklama

– Ištepei mano džinsus.

– Atleiskite, – vėl pakartojo senukas. – Apsvaigo galva.

– Tai ir vaikščiok palei sieną, o ne žmonių minioje! – nepatenkintas pasakė vaikinas, paleisdamas atlapą ir nustumdamas senuką šalin. Senukas neatsilaikė ir praradęs pusiausvyrą nerangiai pargriuvo ant žemės, sukeldamas vaikino šypsnį. Tas nusispjovė į gėlyną ir suirzęs burbtelėjo: – Sugriuvėlis.

– Palik jį ramybėje! – senukas net susigūžė, kai šalia pasigirdo dar vienas balsas, ir nustebo pamatęs, kad vaikino link kažką jam piktai sakydama atlekia smulki mergina.

– Gerai, gerai. Psichai, blemba, – subambėjo vaikinas, ištirpdamas minioje. Senukas atsiduso ir nedrąsiai nusišypsojo merginai, kuri jau tiesė jam ranką, norėdama padėti atsistoti.

– Ar jums viskas gerai? – paklausė mergina, užkišdama už ausies nepaklusnią plaukų sruogą.

– Taip, mieloji. Viskas gerai. Kojos nebelaiko. Tapau trapus kaip sudegęs degtukas, – tyliai nusijuokė senukas, valydamas nuo palto smėlį ir smulkius akmenukus.

– Įdomus palyginimas, – atsakė susimąsčiusi mergina, o tada numojo ranka: – Ar jums dar ko nors reikia?

– Ne, ačiū už pagalbą. Jeigu padėjo bent vienas žmogus, vadinasi, pasaulis ne toks ir blogas, – nusišypsojo senukas. – Man reikia į banką, beliko pereiti gatvę. Nusigausiu.

– Leiskite jus palydėti.

– Na, jei jau taip atkakliai prašote…

Jie lėtai pajudėjo link šviesoforo, kuris tik ir laukė uždegti raudoną šviesą ir sustabdyti tankią žmonių minią. Senukas palaimingai merkėsi mėgaudamasis saulės skleidžiama šiluma, o mergina neramiai kandžiojo apatinę lūpą. Pagaliau ji atsiduso ir pasisukusi į pakeleivį paklausė:

– Kodėl būtent degtukas?

– Atleiskite? – nustebo senukas.

– Degtukas. Palyginote save su degtuku, bet, norint jį sulaužyti, reikia įdėti pastangų.

– Jums iš tikrųjų įdomu?

– Kažkodėl taip, – nusišypsojo mergina. – Vis tiek stovime ir laukiame žalios šviesos.

– Degtukai taip pat laukia signalo, – tyliai pasakė senukas, ištraukdamas iš palto kišenės dėžutę ir iškrapštydamas iš jos degtuką. – Mes su jais labai panašūs.

– Kuo gi?

– Dėžutėje esantys degtukai visada tvirti, tarsi jiems niekas nebaisu. Žinoma, dėžutėje yra ir plonesnių bei silpnesnių, sulūžusių arba be galvos, bet gerų visgi daugiau. Geri ir miške ugnį užkurs, ir ką nors suklijuoti padės, – nusišypsojo senukas. – Bet kai kurie dėžutę palikę degtukai neatneša jokios naudos. Jos lieka gulėti kišenėse arba tiesiog išmetamos, kai nebereikia.

Tokie degtukai genda, suyra, praranda galvą ir tampa beprasmiu medienos gabaliuku, iš kurio jau niekas nebeužaugs. Bet tie, kuriems pasisekė, uždega ugnį. Ugnį, gimstančią akinančia, tamsą nušviečiančia blykste, kurios kaitra prilygsta saulei. Ugnis dega tolygiai ir ryškiai, o degtuko šonai blizga nuo šilumos. Vaikinas, kuriam sukėliau nepatogumų, – toks pat degtukas. Jo liepsna ryški ir jam atrodo, kad ji degs amžinai. Jis didžiuojasi, kad ji matoma iš toli, yra tolygi ir nesiblaškanti. Bet laikui bėgant, kiekvienas uždegtas degtukas lėtai sudega.

Žemiau lenkiasi galva, tyliai kregžda tamsa vietose, kur dar visai neseniai buvo tvirtumas. Liepsna taip pat mažėja. Tampa trapi ir blaškoma. Tada gimsta baimė. Kitų degtukų, kurių liepsna dega tolygiai ir ryškiai, baimė. Baimė, kad jų pačių liepsna užges, o galva palies žemę, jeigu gyvenimo vėjo gūsis bus pernelyg stiprus.

– O kada liepsna užgęsta? – tyliai paklausė mergina. Ji krūptelėjo, kai ją netyčia užkabino moteris, ir paėjo su senuku į šalį. Šviesoforo šviesa vėl pasikeitė į raudoną, bet mergina nematė nieko, išskyrus degtuką senuko rankoje. Senelis uždegė degtuką ir sulaukęs, kol jis sudegs, padėjo ant raukšlėto delno.

– Degtukas tampa labai trapus. Vienas judesys ir jis sutrupės, – atsakė senukas, suspausdamas delną. – Lieka tik juodos dulkės, kurių jau po akimirkos niekas nė neprisimins.

– Ir nėra kito kelio?

– Yra, bet visiškai sudegusio degtuko kelias yra geresnis nei kitas, – liūdnai tarė senukas, ištraukdamas naują degtuką. Jį taip pat uždegė ir pridėjęs prie lūpų užpūtė liepsną.

– Liepsna užgęsta taip ir nespėjusi įsidegti visu pajėgumu. Ir vėl niekam nereikalingas medienos gabaliukas, sugadintas trapiu juoduliu, – senukas atsikvėpė ir staigiu judesiu sulaužė degtuką. Kažkur netoliese sucypė padangos ir pasigirdo smūgis, bet mergina negalėjo atitraukti akių nuo pašnekovo rankų. – O kartais degtukas tiesiog sulūžta, nes buvo pernelyg užtikrintas savo tvirtumu.

Tik vienetai vėl užsidega, bet mažai kas juos prisimena. Mes jau vietoje, mieloji. Ačiū.

– Ką? – susiraukė mergina, o tada su nuostaba akyse suprato, kad kartu su senuku jau stovi kitoje gatvės pusėje prie banko durų. – Hm, ir kada spėjome pereiti gatvę?

– Turbūt buvote pernelyg susidomėjusi pokalbiu, – nusišypsojo senukas ir nedrąsiai spustelėjo merginos ranką. – Esu dėkingas, kad nepraėjote pro beveik užgesusi degtuką ir neleidote jam visiškai užgesti. Jūsų ugnis degs dar labai ilgai, patikėkite manimi. Ji pasidarys itin ryški, kai prie jūsų prisijungs dar vienas degtukas. Tokią ugnį sunku užgesinti. Bet visa tai tėra senatviška filosofija. Kam ji įdomi?

– Kam nors tikrai įdomi… ačiū, – tyliai atsakė mergina. Ji pasisuko ir nuėjo prie šviesoforo, bet staiga atsisuko, tačiau senukas buvo dingęs, tarsi jo niekada ir nebuvo.

Tik ant šaligatvio liko gulėti sulaužytas degtukas juoda galva ir juodos kito visiškai sudegusio degtuko dulkės. Iki pirmojo vėjo gūsio…

Reklama