Kas liks po žmogaus?


Kokį palikimą šiam pasauliui palieka žmogus, kai jo laikas artėja prie pabaigos? Kiekvienas mūsų naiviai galvoja, kad jo žodžiai, nuotraukos, asmeniniai daiktai ir gyvenimas apskritai yra įdomūs ir svarbūs jei ne visam pasauliui, tai bent jau artimiesiems. Bet ar tikrai?

Dalinamės istorija moters, kuri suprato, kad iš žmogaus gyvenimo lieka labai nedaug, beveik nieko.

Kas lieka po žmogaus?

„Kai ieškojau buto išsinuomoti, teko apsilankyti viename sostinės bute, kurį bandė išnuomoti iš karto mirus jos savininkei. Tai buvo tamsus trijų kambarių butas su slaptu įėjimu, – savo pasakojimą pradeda Ksenija. – Turbūt paveldėtojai tolokai gyveno ir nedegė noru čia kraustytis. Jie net nepasivargino jo sutvarkyti ir išvežti daiktus. Butas atrodė taip, tarsi šeimininkė trumpam išėjo į parduotuvę duonos…“

„Man atrodė, kad ji tuoj užeis ir paklaus mokyklos direktorės balsu: „Jaunuoliai, o ką jūs čia veikiate?“ Bet ji, žinoma, neatėjo.

Apžiūrinėjau masyvų spalvotą televizorių, šali jo gulinčius mulinė siūlus, vazą su sagomis. Šalia stovėjo indauja su spalvotomis taurėmis, iš kurių, panašu, dažnai buvo geriamas vynas…

Už stiklo – kepurytę ir kailinukus dėvinčios mergaitės nuotrauka. Sandėliuke tvarkingai sudėti paltai ir žieminiai aulinukai. Ir visur kalendoriai: čia plėšomi, ten verčiami – tikra manija. Turbūt laikas čia buvo svarbus.“

„Ant virtuvės spintelės – nebaigtų vitaminų dėžutė – čia planavo gyventi ilgai ir laimingai. Užtat vaistų dėžučių niekur nematyti – niekas nesirgo.

Savininkė užėmė visus tris kambarius. Bet gyveno ne viena. Visur buvo vos užuodžiamas kačių kvapas, o spėliones patvirtino šampūno katėms buteliukai. Čia viešpatavo būtent katės ir panašu, kad jos visos kartu buvo išspirtos vos mirus šeimininkei.

„Nedidelė biblioteka. Ne dirbtinė, kai knygos renkamos pagal spalvą ir dydį, bet tikra, gyva. Šias knygas skaitė, ir ne po kartą. Čia ir kinų filosofija, ir detektyvai, ir keli meilės romanai.

Buvo nemažai literatūros apie buto savininkės senelį. Tai buvo didžiulės knygos skirtingomis kalbomis. Panašu, kad jis buvo svarbus veikėjas ir gavo daug padėkų už protingas mintis, komunistinę veiklą ir kita. Jeigu bute būtų buvęs židinys, visa šia makulatūra būtų galima kūrenti ugnį. Bent jau tiek naudos…“

„Kas liko iš šios moters? Tik butas sostinėje, kurį išnuomoję paveldėtojai galės daugiau nebedirbti. Man pasirodė, kad iki šiandienos tikėjau savo pačios nemirtingumu. Aš tiek planuodavau, atidėdavau, taupydavau pinigus… Tik dabar pamačiau, kas įvyksta po to.“

Iš tikrųjų gyvenimas – labai nepastovus dalykas. Šiandien tu kvėpuoji ir džiaugiesi, sukiesi kaip voverė, bandydama išspręsti visus svarbius reikalus. O rytoj tavęs jau gali nebebūti, ir tada viskas, kas tau buvo neįkainojama, tavo vaikams, anūkams ir kitiems žmonėms pasirodys esąs bevertis dalykas. Juk jie viską turi savo…

Ši istorija dar kartą parodo, kad žmogus smarkiai pervertina savo svarbą pasauliui. Visi materialūs dalykai, kuriuos taip vertiname ir dieviname, – juokingi ir nereikšmingi.

Stengiamės apstatyti namus, kad paliktume savo vaikams, investuojame į tai savo laiką ir jėgas, o galiausiai jiems jų nereikės. Bandome sutaupyti pinigų, kad vaikams nieko netrūktų – taip pat neišeina. Viskas dėl to, kad neįmanoma kartą ir visiems laikams suplanuoti gyvenimo. Jį galima tik nugyventi, mėgaujantis kiekviena nauja diena.

Galbūt reikėtų kaupti ne pinigus, bet geras emocijas, kad būtų ką prisiminti gyvenimui besibaigiant? Kas liks po žmogaus? Nieko. Tiesiog ateis svetimi žmonės, mindžios tavo pėdsakus, pavers tavo knygas pelenais ir virs kavą tavo žalvariniame indelyje.