Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo skaitymo

Patinka? Duok Like!

Puikus rašytojo Nilo Geimano straipsnis apie skaitymo teikiamą naudą. Tai ne šiaip miglotas pamąstymas, o labai aiškus ir nuoseklus, atrodytų, akivaizdžių dalykų paaiškinimas.

Jeigu turite draugų matematikų, kurie jūsų klausia, kam reikia skaityti grožinę literatūrą, pasiūlykite jiems šį tekstą. Jeigu turite draugų, kurie bando jus įtikinti, kad greitu metu visos knygos bus elektrinės, pasiūlykite jiems šį tekstą. Jeigu šiltai (arba atvirkščiai, su siaubu), prisimenate keliones į biblioteką, perskaitykite šį tekstą. Jeigu turite vaikų, perskaitykite su jais šį tekstą, o jeigu tik susimąstėte apie tai, ką ir kaip skaityti su vaikais, juolab perskaitykite šį tekstą.

Reklama

Žmonėms svarbu aiškinti, kieno pusę jie palaiko. Savotiška interesų deklaracija.

Taigi, planuoju pakalbėti su jumis apie skaitymą ir apie tai, kad grožinės literatūros skaitymas ir skaitymas savo malonumui yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime.

Ir akivaizdžiai būsiu pernelyg šališkas, kadangi pats esu rašytojas, grožinių tekstų autorius. Rašau vaikams ir suaugusiesiems. Jau maždaug 30 metų užsidirbu pragyvenimui pasitelkdamas žodžius, kurdamas dalykus ir juos užrašydamas. Be abejo, esu už tai, kad žmonės skaitytų grožinę literatūrą, kad bibliotekos ir bibliotekininkai egzistuotų ir prisidėtų prie meilės skaitymui ir vietų, kuriose galima skaityti, puoselėjimo. Tad esu šališkas kaip rašytojas. Bet gerokai labiau esu šališkas kaip skaitytojas.

Kartą buvau Niujorke ir išgirdau pokalbį apie privačių kalėjimų statybą – Amerikoje tai sparčiai besiplečianti industrija. Kalėjimų industrija turi numatyti augimą ateityje – kiek kamerų jiems prireiks. Koks bus nusikaltėlių skaičius po 15 metų? Ir jie aptiko, kad gali labai paprastai tai nuspėti – pakanka naudotis apklausa paremtu algoritmu – koks 10-mečių ir 11-mečių procentas negali skaityti. Ir, žinoma, negali skaityti savo malonumui.

Nėra jokios tiesioginės priklausomybės, negalima teigti, kad išsilavinusioje visuomenėje nėra nusikalstamumo. Bet tarp šių faktorių yra pastebimų sąsajų. Manau, kad paprasčiausi iš šių ryšių kyla iš akivaizdžių faktų:

Išprusę žmonės skaito grožinę literatūrą.
Grožinė literatūra turi dvi paskirtis.

Pirma, ji sukelia priklausomybę nuo skaitymo. Troškimas sužinoti, kas nutiks toliau, noras versti puslapį, poreikis tęsti net jeigu bus sunku, nes kažkas pateko į bėdą ir jūs privalote sužinoti, kaip viskas išsispręs… čia ir yra tikrasis malonumas. Tai priverčia sužinoti naujų žodžių, keisti mąstymą, judėti į priekį. Suvokti, kad skaitymas savaime yra malonumas. Kartą tai pajutę nebegalėsite sustoti.

Paprasčiausias būdas užauginti tikrai raštingus vaikus – išmokyti juos skaityti ir parodyti, kad skaitymas yra maloni pramoga. Raskite knygų, kurios jiems patiks, suteikite prie jų prieigą ir leiskite jas perskaityti.

Visi vaikai skirtingi, tad blogų vaikams rašančių autorių tiesiog neegzistuoja – jeigu vaikai nori skaityti jų kūrinius, jie jų ieškos. Jie suranda jiems reikiamas istorijas ir į jas įsigyvena. Sena ir nuvalkiota idėja jiems nėra sena ir nuvalkiota. Juk vaikas ją skaito pirmą kartą. Neatimkite iš vaikų skaitymo tik todėl, kad jums atrodo, jog jie skaito netinkamas knygas. Literatūra, kuri jums nepatinka, – tai kelias į knygas, kurios gali būti artimos jūsų sielai. Be to, ne visų skoniai sutampa. Ir antra, ką daro grožinė literatūra, – ji lavina empatiją. Kai žiūrite televizijos laidą arba filmą, stebite dalykus, kurie vyksta kitiems žmonėms. Grožinė proza yra kažkas, ką sukuriate iš 32 raidžių ir saujelės skyrybos ženklų. Jūs ir tik jūs naudodamiesi savo fantazija sukuriate pasaulį, jį pripildote ir viską stebite svetimomis akimis. Pradedate jausti dalykus, lankyti vietas ir pasaulius, apie kuriuos niekada nesužinotumėte. Suvokiate, kad išorinis pasaulis – taip pat jūs. Tampate kažkuo kitu, o į savo pasauli sugrįžtate šiek tiek pasikeitę.

Empatija – tai instrumentas, kuris suburia žmones ir priverčia juos elgtis ne kaip savimylas vienišius.

Knygose taip pat randate ką nors gyvybiškai svarbaus egzistuoti šiame pasaulyje. Ir štai kas tai yra: pasauliui nebūtina būti būtent tokiam. Viskas gali pasikeisti. 2007 metais lankiausi Kinijoje, pirmajame partijos aprobuotame renginyje, skirtame mokslinei ir maginei fantastikai (MG). Kažkuriuo momentu paklausiau oficialaus valdžios atstovo: kodėl? Juk MF ilgą laiką nebuvo pritariama. Kas pasikeitė?

Viskas labai paprasta, pasakė jis. Kinai visada kurdavo nuostabius dalykus, jeigu tik turėdavo schemų. Bet patys nieko nepagerindavo ir nesugalvodavo. Jie nieko neišrasdavo. Ir dėl to kinų delegacija buvo komandiruota į JAV aplankyti „Apple“, „Microsoft“, „Google“ įmones ir paklausinėti žmonių, kurie sugalvojo ateitį, apie juos pačius. Tada ir buvo išsiaiškinta, kad jie visi vaikystėje skaitė mokslinę fantastiką.

Literatūra gali atverti kitą pasaulį. Ji gali nukelti mus ten, kur niekada nebuvome. Vieną kartą aplankę kitus pasaulius jūs niekada nebegalėsite būti visiškai patenkinti pasauliu, kuriame užaugote. Nepasitenkinimas – geras dalykas. Nepatenkinti žmonės gali keisti ir gerinti savo pasaulį.

Geriausias būdas atpratinti vaikus skaityti – įsitikinti, kad aplink nėra knygų. Ir nėra vietų, kur jas būtų galima skaityti. Man pasisekė, augau rajone, kuriame buvo biblioteka. Turėjau tėvus, kuriuos galėjau įtikinti pavežti mane iki jos, kai jie važiuos į darbą per mano atostogas.

Bibliotekos – tai laisvė. Laisvė skaityti, laisvė bendrauti. Tai švietimas (kuris nesibaigia mums baigus mokyklą ar universitetą), tai laisvalaikis, tai prieglobstis, tai prieiga prie informacijos.

Manau, kad viskas priklauso nuo informacijos pobūdžio. Informacija turi kainą, o teisinga informacija yra neįkainojama. Visos žmonijos egzistavimo istorijoje gyvenome informacijos nepritekliaus laikais. Būtinos informacijos gavimas visada buvo svarbus ir visada turėjo savo kainą. Kada sėti grūdus, kur surasti daiktus, žemėlapius, istorijas ir pasakojimus – visais šiais vertingais dalykais buvo dalinamasi kompanijose ir prie pietų stalo. Informacija buvo be galo vertinga ir kas ją valdė ar žinojo, kur jos ieškoti, galėjo tikėtis apdovanojimo.

Per pastaruosius metus padarėme didelį žingsnį ir nuo informacijos trūkumo peršokome prie persisotinimo ja. Anot Eriko Šmidto iš „Google“, dabar žmonių rasė kas dvi dienas sukuria tokį informacijos kiekį, kiek buvome sukūrę nuo mūsų civilizacijos pradžios iki 2003 metų. Tai maždaug penki eksobaitai informacijos per dieną, jeigu jums patinka skaičiai. Dabar užduotis yra ne surasti retą gėlę dykumoje, bet surasti konkrečią gėlę džiunglėse. Mums reikalinga pagalba nudojantis navigacija, kad šiame informacijos vandenyne surastume tai, ko iš tikrųjų reikia.

Knygos – tai galimybė bendrauti su mirusiaisiais. Tai galimybė mokytis iš tų, kurių nebėra šalia. Yra pasakų, vyresnių už daugelį šalių, pasakų, kurios pergyveno kultūras ir sienas, kur jos buvo pirmą kartą pasektos.

Jeigu jūs nevertinate bibliotekų, vadinasi, nevertinate informacijos, kultūros arba išminties. Jūs užgožiate praeities balsus ir kenkiate ateičiai.

Savo vaikams turime skaityti balsu. Skaityti tai, kas juos džiugina. Skaityti jiems istorijas, nuo kurių jau pavargome. Kalbėti įvairiais balsais, juos sudominti ir nenustoti skaityti tik todėl, kad jie jau patys moka tai daryti. Paversti skaitymą balsu vienybės momentu, kai niekas nežiūri į telefonus, kai pasaulio pagundos atidedamos į šalį.

Turime naudotis kalba. Lavintis, sužinoti naujų žodžių reikšmę ir jų vartojimą, bendrauti aiškiai, sakyti tai, ką turime omenyje. Mes neturime bandyti užšaldyti kalbą, apsimesti, kad tai miręs dailykas, kurį tiesiog reikia gerbti. Turime naudotis kalba kaip gyva būtybe, kuri juda, neša žodžius, leidžia jų reikšmėms ir tarimui su laiku pasikeisti.

Rašytojai – ypač vaikų – turi įsipareigojimų skaitytojui. Mes turime rašyti tikroviškus dalykus, o tai itin svarbu, kai kuriame istorijas apie žmones, kurie neegzistavo, arba vietas, kuriose nebuvome, suprasti, kad tiesa – ne tai, kas iš tikrųjų nutiko, o tai, kas mums pasakoja, kas tokie esame.

Literatūra, be to, taip pat yra tikroviškas melas. Turime nevarginti skaitytojo, bet daryti taip, kad jis norėtų versti puslapį. Vienas geriausių dalykų nenoriai skaitantiems – istorija, nuo kurios jie negali atsiplėšti.

Savo skaitytojams turime sakyti tiesą, juos apginkluoti, suteikti apsaugą ir perteikti išmintį, kurios spėjome pasisemti iš neilgo buvimo šiame pasaulyje. Neturime moralizuoti, pamokslauti, grūsti parengtas tiesas mūsų skaitytojams į gerkles tarytum paukščiai, maitinantys paukščiukus iš anksto sukramtytais kirminais. Ir niekada, nė už ką pasaulyje, jokiais būdais neturime rašyti vaikams to, ko patys nenorėtume skaityti.

Mes visi – ir vaikai, ir suaugusieji, ir rašytojai, ir skaitytojai – turime svajoti. Turime išsigalvoti. Lengvai apsimesti, kad niekas nieko negali pakeisti, kad gyvename pasaulyje, kuriame bendruomenė yra didinga, o asmenybė – menkesnė už nieką, atomas sienoje, grūdelis ryžių lauke. Bet tiesa yra tokia, kad asmenybės vėl ir vėl keičia pasaulį, asmenybės kuria ateitį ir jos tai daro įsivaizduodamos, jog viskas gali būti kitaip.

Apsidairykite. Aš rimtai. Vieną akimirką sustokite ir apžiūrėkite patalpą, kurioje esate. Noriu parodyti kai ką tokio akivaizdaus, kad visi tai jau yra pamiršę. Štai kas: viskas, ką matote, įskaitant sienas, kažkada buvo sumanyta. Išsigalvota. Įsivaizduota. Kažkas nusprendė, kad sėdėti ant kėdės bus gerokai patogiau nei ant grindų, ir ją sukūrė. Kažkam teko sugalvoti būdą, kad dabar galėčiau kalbėtis su jumis Londone nerizikuodamas sušlapti. Šis kambarys ir visi daiktai jame, visi daiktai pastate, šiame mieste egzistuoja tik todėl, kad žmonės juos sugalvojo.

Turime daryti nuostabius dalykus. Nedarkyti pasaulio labiau, negu jis buvo sudarkytas prieš mus, neištuštinti vandenynų, neperduoti savo problemų ateities kartoms. Turime po savęs susitvarkyti ir nepalikti savo vaikų pasaulyje, kurį taip kvailai sugadinome, apvogėme ir subjaurojome.

Kartą Alberto Einšteino paklausė, kaip galime padaryti savo vaikus protingesnius. Jo atsakymas buvo paprastas ir išmintingas. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų protingi, sekite jiems pasakas. Jeigu norite, kad jie būtų dar protingesni, sekite jiems dar daugiau pasakų, pasakė jis. Jis suvokė skaitymo ir vaizduotės vertę.

Tikiuosi, kad galėsime perduoti savo vaikams pasaulį, kuriame jie skaitys, jiems skaitys, kuriame jie galės įsivaizduoti ir suvokti.

Reklama