„Močiutė man sakydavo, kad bijočiau karštų vyriškių“ – griežti močiučių patarimai

Patinka? Duok Like!

Močiutė man sakydavo:
– Princų nedaug, ir jie pernelyg myli save bei savo drakonus. Jų užtenka tik toms kvailėms, kurios niekaip negali išsikrapštyti iš savo mėšlo ir svajoja tik apie baltus mersedesus. Kam tau to reikia? Čiupk žydų berniuką, ir jis būtinai nupirks tau bet kokios markės ir spalvos automobilį. O atlyginimą parneš namo.

Močiutė man sakydavo:
– Šalinkis pernelyg karštų vyriškių. Jie nesuteikia nieko, išskyrus gerą seksą, didelį galvos skausmą ir aibę kančių. Tai beprasmė ir naikinanti ugnis. Ji nešildo, su ja nepagaminsi valgio, ji netirpdo ledo. Ji tiesiog supleškina viską po velnių. Tikėjimą žmonėmis, viltį ir meilę. Kai Prometėjas atnešė žmonėms ugnį, jis turėjo galvoje visai ką kita. Jis tikriausiai buvo žydas ir jį neteisingai suprato (mūsų, žydų, visada nesupranta).

Reklama

Močiutė man sakydavo:
– Jeigu tu nori pasiųsti žmogų kuo toliau, nedaryk to tarp kitko. Nustatyk žmogui tikslą, nupaišyk jam žemėlapį, duok stebuklingą siūlų kamuolį ir spyrį į užpakalį. O po to įsitikink, kad jis pasiekė kelionės tikslą.

Močiutė man sakydavo:
– Niekada nedaryk skubotų išvadų, nepriimk ūmių sprendimų. Prisėsk. Pasėdėk. Paklausyk geros muzikos, skaniai pavalgyk, nusišypsok, ir patikėk, tą akimirką nieko jau nebereikės nuspręsti.

Močiutė man sakydavo:
– Jeigu visi aplinkui sako, kad žmogus – kvailys, niekada netikėk tuo iš anksto. Visada yra tikimybė, kad jam paprasčiausiai pavydi. Išgerk su juo vyno, dar praskiesk stipresniais gėrimais, o kai abu būsite pakankamai girti, tik tada sužinosi teisybę. Gerti su juo dar kartą ar ne.

Močiutė man sakydavo:
– Nesivelk į beprasmiškus ginčus apie religiją, politiką arba seksualines mažumas. Tu niekada neįtikinsi tų kvailių, kurie ginčijasi tokiomis temomis, o tai reiškia, kad tu iš anksto užimi ne tik beviltišką, bet ir kvailą poziciją.

Močiutė man sakydavo:
– Nebūk gera. Gėris – tai sąlyginis dalykas, kiekvienas jį supranta savaip. Būk objektyvi ir teisinga.

Močiutė man sakydavo:
– Visada duok žmogui lygiai tris šansus. Nes šiuos tris šansus tu duodi sau, o ne jam. Tu duodi sau galimybę neprarasti kažko svarbaus, nesugadinti sau karmos, išmokti kažko naujo. Bet jeigu visi trys šansai žlugo, pasiųsk jį kuo toliau ir niekada prie to nebegrįžk.

Močiutė man sakydavo:
– Būk išdidi. Bet nebūk pasipūtusi. Išdidumas skatina savigarbą. O atsiprašyti už klaidą – tai savigarba. Gerbiant save galima ir priimti nuoširdų atsiprašymą, duoti žodį. Bet negalima būti pasipūtusiu padaru, kuris laiko save geresniu už visus kitus.

Močiutė man sakydavo:
– Nebijok įgyti priešų. Jie reikalingi, nes jie tave motyvuoja. Labiau baiminkis susirasti blogų draugų, nes šie tave klaidina ir tempia į dugną.

Močiutė visada man sakydavo:
– Tiesiog sėdėk krante ir lauk. Laikas – tai toks resursas, kuris gali viską ir visada išspręsti.

Autorė: Katerina Brusnika

Reklama