Kartą gyveno vienas ūkininkas. Jis turėjo asilą, kuris nuolankiai jam tarnavo visą savo asilišką gyvenimą. Sykį gyvulys per neatsargumą įkrito į šulinį ir skardžiai sužvengė šaukdamasis pagalbos. Kai ūkininkas atskubėjo ir pamatė, kas nutiko, labai nusiminė, juk jis teturėjo vieną asilą. Žmogus ėmė galvoti, ką gi jam dabar daryti. Ir ilgai svarstęs nusprendė: „Mano asilas jau senas, jis jau nugyveno savo tarnystės amžių. Be to, ir šis šulinys beveik visai išdžiūvo, jau seniai jį ruošiausi užkasti. Asilo niekaip nesugebėsiu ištraukti, tad užkasiu šulinyje. O kai jis padvės, puvimo kvapas nesklis… Kada nors nusipirksiu jauną, ištvermingą asiliuką.“
Ūkininkas paėmė kastuvą ir ėmė užkasinėti šulinį. O asilas, kai suprato, kas vyksta, pradėjo iš visų jėgų plyšauti savo asiliška kalba. Ir staiga jis nutilo. Ūkininkas nusprendė pasižiūrėti, kodėl asilas tyli. Ir kaip jis nustebo pamatęs, kas vyksta! Kiekvieną žemės grumstą, kuris krisdavo asilui ant nugaros, gyvulys nusipurtydavo ir ant tos žemės pats atsistodavo. Tad jis po truputį vis kilo aukštyn. Netrukus asilui po kojomis susikaupė tiek žemės, kad jis jau įstengė išlipti iš šulinio.
Kiekvieną mūsų ištinka aibė sunkumų. Kartais jie tiesiog pasipila vienas po kito. Bet nereikia manyti, jog šitaip gyvenimas nusprendė mus „užkasti“. Sunkumai – kaip laiptai. Sunkumai – tai patirtis. O kai mes įgyjame patirtį, sykiu palypėjame dar vienu laipteliu aukštyn savo vystymosi kelyje.
Kad ir kaip jums būtų sunku, kad ir kokių išbandymų tektų patirti, niekados nepasiduokite. Prisiminkite apie tą asilą: nusipurtykite ir kilkite aukštyn. Jeigu nesiliausite taip elgtis, galite išlipti net iš paties giliausio šulinio.