Pasakėčia apie tai, kaip Dievas dalino gyvenimus

Patinka? Duok Like!

„Surinko Dievas visus žemės padarus ir nusprendė skirti kiekvienam gyvenimo trukmę. Pirmą pakvietė žmogų: „Tu, žmogau, – nestambus padaras, tad tau skiriu 20 metų.“ „Mažai…“ – pagalvojo žmogus, be nusprendė nesiginčyti su Dievu ir tyliai pasitraukė į šoną.

Tada Dievas pasikvietė arklį: „Tau, arkly, suteikiu 40 gyvenimo metų – tu stambus padaras, tai ir gyvensi ilgiau.“ Bet arklys ėmė maldauti: „Pasigailėk, Dieve! 40 metų vaikščioti su jungu ant kaklo, tampyti plūgą ir vežimą, dar ir botagu gauti! Pakaks man ir 20… Atiduok likusius žmogui, jam labiau reikia.“

Reklama

Dievas sutiko ir pakvietė karvę. Tokiu pat pagrindu, kaip ir akliui, davė jai 40 metų gyvenimo. Bet karvė atsisakė: „Gink Dieve! 40 metų mane melš! Man ir 20 pakaks, o likusius atiduok žmogui, jam labiau reikia.“ Dievas ir vėl sutiko.

Pakvietė šunį: „Tau, šunie, skiriu 30 metų!“ O šuo: „Dieve, pasigailėk! Kurgi man 30 metų prie grandinės pririštam sėdėti, kiekvieną aploti ir kaulą kramtyti… Duok man 15, o likusius atiduok žmogui.“

O Dievui kas? Atidavė dar 15 metų žmogui, pakvietė katę ir davė jai 15 gyvenimo metų. Bet katė pamąstė: negi 20 metų peles valgyti? Ir atsisakė 10 metų – taip pat padovanojo juos žmogui.

Nuo tada taip žmogus ir gyvena… Iš pradžių nugyvena savo 20 metų – be rūpesčių ir bėdų. Vėliau ateina 20 arklio metų: aria kaip arklys, viską tempia – namus, darbą, šeimą… Karvės padovanotus 20 metų jį „melžia“ vaikai, anūkai… Kas sodui, kas mašinai… O vėliau nugyvena 15 šuns metų: sėdi namuose, saugo juos, anūkus prižiūri ir pro langą į lauką vis žiūri. O atėjus katės metams – čia jau kaip pasiseks… Gali katei galvą glostyti, o gali ir koja paspirti.“

Reklama