Tu visą laiką kažko lauki


Visai neseniai supratau vieną siaubingą dalyką: visas gyvenimas lygus žodžiui „lauk“.

Tu visą laiką kažko lauki. Lauki, kol atvės kava. Lauki vasaros.

Lauki Naujųjų metų. Lauki, kol nukris asteroidas ir kai tavo katė pagaliau pasisotins. Lauki žinutės „Facebook“ ir telefono skambučio.

Nesvarbu, kiek tau metų – trisdešimt, septyniasdešimt ar penkeri.

Keturiasdešimties lauki, kol žmona grįš iš darbo, o penkerių – kai mama pasiims iš darželio. Ir vis lauki ir lauki: atlyginimo, filmo pabaigos, gero oro, kai atsikratysi nereikalingų kilogramų. Lauki, kai nugalėsi savo baimes, konkurento pralaimėjimo.

Lauki, lauki, lauki.

Lauki dovanos ir tiesiog malonaus žodžio. Lauki klastos ir tramvajaus. Lauki picos pristatymo ir darbo dienos pabaigos. Ir vėl lauki, lauki, lauki. Laukia visi visko ir visada.

Bet maloniausia, kad kažkas laukia tavęs. Ne todėl, kad kažko reikia, o tiesiog laukia, nes tu esi. Nesvarbu, kur tavęs laukia: internete, namuose ar pragare… Skubėkite pas tuos, kurie laukia. Kartais jiems užtenka paprasčiausio „murr“ ir jiems ramu, kad štai čia esi tu ir tu esi čia.


Like it? Share with your friends!

36
3 shares, 36 points