Blogiausia, ką tėvai gali padaryti savo dukrai, – išauklėti ją „gera mergaite“

Patinka? Duok Like!

Blogiausia, ką tėvai gali padaryti savo dukrai, – išauklėti ją „gera mergaite“. Ir dabar kalbu ne apie padorumą, protą ir atsakomybę. Kalbu apie gerumą. „Gerumas“ – tai įprotis orientuotis į kitų vertinimus, baimė nuskriausti bet kokį niekšą, siekis matyti gerą kiekvienoje menkystoje. Būti gerai – skaityk, patogiai – tai sunki našta, kurios daugelis negali atsikratyti visą gyvenimą.

Geros mergaitės labai patinka suaugusiesiems. Darželių auklėtojams, tėvams, pradinių klasių mokytojams. Liepsi gerai mergaitei pabaigti valgyti sriubą ar košę – ji pabaigs, springdama, svarbu, kad suaugusieji būtų patenkinti. O vėliau, kai užaugs, negalės suprasti, iš kur atsiranda papildomas svoris ir įprotis valgyti daugiau, nei reikia kūnui. Negirdi ji savo kūno, neišmokyta. Išmokyta žvelgti auklėtojai į akis ir laukti jos atsakymo: ar jau esu soti, ar dar ne?

Reklama

Gera mergaitė neatsikalbinėja. Nekalba grubiai su suaugusiaisiais, nekalba ir su lygiaisiais: tik šypsosi, pritaria ir klausosi. O kai sulaukusi 14–15 metų tampa suaugusiojo dėdės taikiniu, mergaitė net atsakyti negali – nemoka. Taip ir kenčia su siaubu. Ir dar dažnai kentės ten, kur reikia griežtai ir garsiai pasakyti: tuojau pat patrauk savo rankas!

Gera mergaitė mokosi vien dešimtukais. Devintukas jai – tragedija. Per mosklo metus ji taip pripranta orientuotis į kitų vertinimą, kad vėliau iš įpročio gyvena nervingai laukdama: kaip mane vertina? Ką apie mane kalba? Ar visi mato, kad esu gera? Mergaitė nori, kad pasaulis jai rašytų dešimtukus, kaip kadaise mokykloje. Bet suaugusiųjų pasaulis sukurtas kitaip: jis šykšti pagyrų, bet negaili smūgių. Mergaitė kenčia ir geria raminamuosius, o gal ir ką nors stipriau.

Gera mergaitė stengiasi būti patogi aplinkiniams, patogiausia, patogesnė nei mėgstamiausios namų šlepetės. Pataikauja, rūpinasi, aukojasi. Tik šios aukos dažniausiai lieka ne tik neįvertintos, bet dar ir laikomos silpnumo požymiu. Ir jomis naudojamasi be jokios sąžinės graužaties. Kiek gerų, padorių mergaičių, užaugintų pagal geriausias moteriškumo tradicijas, išteka už tinginių, dykaduonių ir alfonsų? Jie nesikuklindami joja ant savo žmonų, dar ir botago nepašykšti.

Gera mergaitė išmokyta kentėti. Neatitraukti suaugusiųjų nuo jų svarbių reikalų savo menkomis problemomis. Kantriai laukti, kol į ją atkreips dėmesį. Ji taip įpranta kentėti, kad tai tampa jos antra natūra, gyvenimo būdu – surasti kančią netgi ten, kur jos nėra. Net naujos sofos ji negali įsigyti metų metus, tiesiog nepastebi, kaip maudžia jai nugarą ir kaklą dėl nepatogios miegojimo vietos. Tiesiog iš įpročio susitaikė su kančia.

Suaugusiesiems labai patogu turėti gerus vaikus. Geri vaikai džiugina akį tarsi kambariniai augalai. Bet būti „gerai“ gyvenime, deja, labai blogai. Vėliau tenka sunkiai ir ilgai bandyti atsikratyti „gerumo“. Tad geriau tegu jos nebūna patogios, bet būna drąsios, mokančios už save pastovėti, žinančios savo troškimus, poreikius ir ribas. Tegul pratinasi vertinti save pačios, užuot žiūrėdamos mokytojams į akis. Jeigu reikia, tegul kalba grubiai ir duoda atgal. Tegul nebūna geros. Tegul būna laimingos…

Autorė: Morena Morana

Reklama

Prenumeruok VMarkus