Didelė meilė ateina po didelės klaidos


„Galbūt mūsų klaidos ir kuria mūsų likimą“, – sakė Carrie Bradshow. Galbūt tam, kad pagaliau taptume sveiki, iš pradžių mums reikia sudužti.

Blogiausias meilės tipas – kai turime didelių vilčių ir įdedame daug energijos vien tam, kad suprastumėme, jog visa tai yra beprasmiška. Širdis dūžta į milijonus gabaliukų ir mes vėl užduodame tą patį klausimą: kodėl nieko neišėjo? Taip, meilėje mes klystame dažnai.

Renkamės žmones iš mūsų sielos išmoktų pamokų. Mes negalime lengvai pasikeisti, negalime įlįsti į smegenis ir tiesiog kažką ten pataisyti. Tai gali nutikti tik tada, kai liekame tik mes ir visa tai, dėl ko gailimės.

Galbūt tai ne klaida, o poreikis geriau suprasti, kas tu esi, kaip tu myli, ko tau reikia iš meilės?

Reikalas tas, kad mums reikia didelės klaidos, kuri priartins mus prie viso gyvenimo meilės. Mums reikia sudužti tam, kad galėtumėme suprasti, kaip norime susiklijuoti.

Ir neretai toji didžiausia daroma klaida yra santykiai, kurių mes ir neturėjome užmegzti arba bent jau turėjome nutraukti juos anksčiau. Bet mes to nepadarėme. Ir ne todėl, kad ta meilė buvo ne mums skirta. O todėl, kad be jos mes niekada nesuprastume, kas yra tikroji meilė.

Mes visada turime pasirinkimą palaikyti santykius, ir tai yra nuolatinė charakterių ir idealų kova. Ir kad ir kiek tikėtumėmės, kad šį kartą viskas pasibaigs kitaip, taip nebūna.

Todėl, kad nelemta.

Mūsų klaida turi pasibaigti, dažniausiai labai skausmingai, dažniausiai katastrofiškai sudėtingai. Jos tikslas – sudaužyti mus iki paskutinio gabaliuko ir mesti iššūkį mūsų įsivaizdavimams apie meilę.

Mes turime nuolat užduoti sau klausimų: o kas buvo negerai, ką iš tikrųjų mums reiškia meilė? Ir tai nutinka ne per vieną naktį, tai truks tol, kol suprasime tiesą ir nustosime nuo jos slėptis.
Tai yra ta būklė, kai mes žinome, kad galime padovanoti kažkam savo meilę, bet taip pat galime išeiti aukštai iškėlę galvą ir įsitikinę, kad susirasime kažką, kas bus labiau jos vertas.

Todėl, kad mūsų gyvenimo Meilė laukia mūsų, ir kai ją sutiksime, nustosime klausinėti savęs, kodėl mums teko ištverti tiek meilės kančių.

Ši meilė ateis tada, kai pagaliau patikėsime, kad esame verti to, ko norime. Tai bus visai kitaip. Juk ir mes, išgyvenę skausmingą išsiskyrimą, žiūrėsime į ją kitaip.

Mes ieškosime ramybės ir taikos, o ne aistros ir ugnies. Mes vertinsime ne išvaizdą, o energiją, kurios žmogus pripildo mūsų gyvenimą.

Lėtai pradėsime suprasti, kad nesvarbu, kas šis žmogus, svarbu – kokį žmogų jis pažadina mumyse. Ji turi daryti mus geresnius. Ji turi įkvėpti.

IR tada mes suprasime, kad didžiausia mūsų gyvenimo klaida palydėjo mus pas didžiausią mūsų gyvenimo Meilę.