Kaip egoizmas skiriasi nuo tikros meilės


Tai, ką mes vadiname meile, iš tikrųjų yra egoizmas ir infantilizmas. Bet mes esame įpratę norimą pateikti kaip esamą ir romantizuoti savo asmeninius trūkumus. Pateikti savo mielas ydas iš grakščiosios pusės.

Kai jūs norite, kad jus liestų, glamonėtų, jaudintų, suspaustų – tai aistra.

Kai jūs norite, kad jumis visapusiškai rūpintųsi, spręstų jūsų problemas, teiktų jums dovanas, aprūpintų jus – tai infantilizmas.

Kai jūs norite, kad jus aistringai mylėtų, negalėtų be jūsų gyventi, skirtų jums visą savo laiką ir visa kita nustumtų į antrą planą – tai egoizmas.

Kai jūs norite skubiai pagimdyti vaiką nuo konkretaus žmogaus – tai biologija.

Kai jūs norite, kad jis skubiai jums pasipirštų / ji sutiktų tapti jūsų žmona – tai priklausomybė nuo visuomenės nuomonės.

Kai jūs mylite – jūs nieko nenorite. Jūs tiesiog mylite.

Jūs vaikštote po butą, valotės dantis, siunčiate darbinius laiškus, perkate duoną, geriate arbatą, skambinate mamai ir tuo pačiu metu mylite tą žmogų. Jis gali būti bet kur ir su bet kuo. Jis net gali nežinoti, kad jūs jį mylite. Įvairių problemų kyla ir vėliau, gyvenimas teka kaip įprasta, bet vis tiek kažkaip jums šypsodamasis.

Taip, tai nepraktiška, iracionalu ir keista.

Bet būtent tai ir yra meilė.

Visa kita – tiesiog žmogiškosios aistros.

Kurti galima santykius, bet ne meilę. Kovoti galima už vaiko gyvybę, pirmąją vietą konkurse arba savo teises, bet ne už meilę. Laukti galima atsakomybės už žodžius ir poelgius, sąžiningumą arba supratimą, bet ne už meilę. Meilė neturi praktinio rezultato. Reikia tiesiog išmokti viską vadinti savo vardais ir tada viskas stos į savo vietas.

Meilė – tai tiesiog maloni šiluma jūsų kūne.

Ir tai geriausia, ką man teko patirti.