„Ežiukas“ – istorija apie nereikalingą šurmulį


Tėvui buvo keturiasdešimt metų, Slavikui – dešimt, ežiukui – dar mažiau.
Slavikas parsinešė ežiuką kepurėje, pribėgo prie sofos, ant kurios skaitydamas laikraštį drybsojo tėvas, ir iš laimės netverdamas savo kailyje sušuko:
– Tėti, žiūrėk!

Tėtis padėjo laikraštį ir apžiūrėjo ežiuką. Jo nosis buvo riesta, o pats labai simpatiškas. Be to, tėtis labai palaikė sūnaus meilę gyvūnams. O ir pats juos labai mylėjo.

– Geras ežys! – pasakė tėvas. – Simpatiškas! Iš kur gavai?
– Man jį davė kiemo berniukas, – atsakė Slavikas.
– Padovanojo, vadinasi? – pasitikslino tėvas.
– Ne, mes apsikeitėme, – pasakė Slavikas. – Jis man davė ežiuką, o aš jam bilietuką.
– Kokį dar bilietuką?
– Loterijos, – atsakė Slavikas ir paleido ežiuką ant grindų. – Tėti, jam reikia pieno…
– Palauk su pienu! – griežtai tarė tėvas. – Iš kur gavai loterijos bilietą?
– Aš jį nusipirkau, – pasakė Slavikas.
– Iš ko?
– Iš vyro gatvėje… Jis daug tokių bilietukų pardavinėjo. Po trisdešimt kapeikų… Oi, tėti, ežiukas lenda po sofa…
– Palauk tu su savo ežiuku! – nervingai pasakė tėvas ir pasisodino Slaviką šalia.
– Kaipgi tu atidavei berniukui savo loterijos bilietą? O jeigu jis laimingas?
– Jis laimingas, – pasakė Slavikas, nenustodamas stebėti ežiuko.
– Ką reiškia – laimingas? – tyliai paklausė tėvas ir ant jo kaktos pasirodė prakaito lašeliai.
– Ką laimėjo?
– Šaldytuvą! – pasakė Slavikas ir nusišypsojo.
– Kaip tai?! – tėtis pradėjo įtartinai drebėti. – Šaldytuvą?! Ką tu kalbi? Iš kur tu žinai?
– Kaip iš kur? – nuliūdo Slavikas. – Aš jį patikrinau laikraštyje… Ten sutapo pirmi trys skaičiai… ir likę… Ir serija ta pati! Aš gi moku tikrinti, tėti! Aš gi suaugęs!
– Suaugęs? – tėvas taip sušnypštė, kad po sofa pasislėpęs ežiukas išsigando ir susirangė. – Suaugęs?! Keiti šaldytuvą į ežiuką?
– Bet aš pagalvojau, – tarė išsigandęs Slavikas, – pagalvojau, kad šaldytuvą mes jau turime, o ežiuko – ne.
– Užtilk! – surėkė tėvas ir pašoko nuo sofos. – Kas?! Kas šis berniukas?! Kur jis?!
– Jis gyvena gretimame name, – pasakė Slavikas ir pravirko. – Jis vardu Senia…
– Einam! – vėl sušaukė tėvas ir plikomis rankomis sugriebė ežiuką. – Greitai einam!!
– Neisiu, – verkdamas pasakė Slavikas. – Nenoriu šaldytuvo, noriu ežiuko!
– Eime, nenaudėli, – sušvokštė tėvas. – Svarbu bilietą susigrąžinti ir aš tau šimtą ežiukų nupirksiu.
– Ne… – verkė Slavikas. – Nenupirksi… Senka ir taip nenorėjo keistis, aš jį vos įkalbėjau…
– Matyt, dar vienas išminčius! – kandžiai pakomentavo tėvas. – Nagi, greitai!
Seniai buvo aštuoneri. Jis stovėjo vidury kiemo ir su baime akyse žiūrėjo į griežtą tėvą, kuris viena ranka nešė Slaviką, o kita – ežiuką.
– Kur? – paklausė tėvas, artėdamas prie Senios. – Kur bilietas? Sukčiau, pasiimk savo spygliuotį ir atiduok bilietą!
– O aš jo neturiu! – pasakė Senia ir pradėjo drebėti.
– O kur jis?! – surėkė tėvas. – Ką tu su juo padarei? Pardavei?
– Aš jį sulanksčiau ir padariau balandį, – sušnibždėjo Senia ir apsiverkė.
– Neverk! – pasakė tėvas, bandydamas nusiraminti. – Neverk, berniuk… Vadinasi, padarei iš jo balandį. O kur tas balandis? Kur jis?
– Jis užstrigo ant palangės… – pasakė Senia.
– Ant kokios palangės?
– Ant štai tos! – ir Senia parodė į antrojo aukšto palangę.

Tėvas nusivilko paltą ir pradėjo lipti vandentiekio vamzdžiu.
Apačioje likę vaikai su nuostaba jį stebėjo.

Du kartus tėvas vos nenukrito, bet galiausiai pasiekė palangę ir nuėmė nuo jos mažą geltoną popierinį balandį, kuris jau buvo šiek tiek sušlapęs.

Nusileidęs ant žemės ir sunkiai kvėpuodamas tėvas ištiesino bilietuką ir pamatė, kad šis buvo išleistas prieš dvejus metus.

– Tu jį kada nusipirkai? – paklausė jis Slaviko.
– Dar antroje klasėje, – pasakė Slavikas.
– O kada tikrinai?
– Vakar.
– Bet tai ne tas tiražas… – pavargusiu balsu pasakė tėvas.
– Na ir kas? – atsakė Slavikas. – Juk skaičiai sutampa…

Tėvas tylėdamas atsitraukė ir atsisėdo ant suoliuko.
Širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, akyse mirguliavo oranžiniai apskritimai… Jis sunkiai nuleido galvą.

– Tėti, – tyliai tarė priėjęs Slavikas. – Neliūdėk! Senka sako, kad, šiaip ar taip, dovanoja mums ežiuką…
– Ačiū! – atsakė tėvas. – Ačiū, Senia…

Jis atsistojo ir nuėjo link namų. Staiga jam pasidarė labai liūdna. Jis suprato, kad jau niekada nebegalės susigrąžinti to laimingo laiko, kai lengva širdimi šaldytuvas iškeičiamas į ežiuką.