Kartais taip norime nusipirkti stebuklingą tabletę, kuri išspręstų problemas, kurios it sniego gniūžtė kaupiasi mūsų galvoje. Visada kas nors klostosi ne taip ir susidoroti su tuo yra labai sudėtinga, atrodo, kad visi nusiteikę prieš tave. Staiga džiaugsmingą gyvenimą aptemdė liūdesio debesys ir nesimato jokių prošvaisčių. Ir taip norisi, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. Bet laikas negali pagreitėti tik tau panorėjus.
Nuoskaudos sulaiko, surakina, neleidžia įkvėpti visa krūtine. Žodžiu, labai nemalonus jausmas, kurio galima atsikratyti tik iki galo išsiaiškinus jo esmę. Tik apsišarvuokite kantrybe – kiekvieną dieną teks įdėti daug kruopštaus darbo. Bet tai padarius, jūsų lauks nuostabiai gražus gyvenimas.
Iš kur kyla nuoskaudos
Nuoskauda atsiranda, kai jūsų artimųjų veiksmai nesutampa su jūsų lūkesčiais. Jie net turi pavadinimą – tuščios viltis.
– Tikitės, kad mylimas vyras pats supras, kada jums reikia jo pagalbos ir jums nereikės prašyti.
– Tikitės, kad vaiko tėvas prisimena, kada vaikų darželyje ar mokykloje vyksta šventės, ir jūs nusimenate, kai jis tai pamiršta…
– Tikitės, kad tėvai jums padės, o jie atsako, kad savo vaikus augintumėte patys…
– Tikitės draugės palaikymo, o ji paskendusi savo problemose…
Pavyzdžių sąrašą galima tęsti dar ilgai, bet kiekviename jų bus nepagrįstų lūkesčių ir galiausiai – stiprus nusivylimas. Tiesa, kuo didesni jūsų lūkesčiai, tuo ilgiau truks nusivylimas.
Iš kur atsiranda lūkesčiai
Žmonės, kurie dažnai įsižeidžia, mano, kad visi jiems yra SKOLINGI.
– Vyras privalo nešti kavą į lovą ir nešioti ant rankų…
– Vaikai turi klausyti tėvų ir gerai mokytis…
– Draugai turi padėti sunkią minutę…
– Tėvai privalo mylėti vaikus ir juos palaikyti…
Pažįstamas jausmas?
Kartais įvykiai pradeda klostytis atvirkščiai ir žmogus jaučia stiprų nusivylimą. Nusivylimą, kurio priežaščių jis ieško NE savyje. Ieško ir randa! Ir kažin ar tuo momentu jis pajėgus suvokti, kad PATS savo rankomis save SKRIAUDŽIA.
Leiskite man pasikartoti: įsižeisdami JŪS patys save SKRIAUDŽIATE, tikėdamiesi gauti iš žmogaus tai, ko patys sau NEsuteikėte.
Jūs patys sau nedavėte. Pasakėčia.
Kartą mokinys paklausė dvasinio mokytojo:
– Meistre, tu perpratai Dievo išmintį, visada esi ramus ir geros nuotaikos. Niekas tavęs neerzina ir tu ant nieko nepyksti. Išmokyk mane tapti tokiu pat.
– Gerai, išmokysiu. Atnešk permatomą maišą ir bulvių.
Mokinys padarė viską, kaip liepė mokytojas.
– Kai kitą kartą ant ko nors supyksi arba dėl ko nors įsižeisi, užrašyk ant bulvės skriaudėjo vardą ir įdėk ją į maišą, – pasakė mokytojas.
– Ir tai viskas, ką reikia padaryti? – nepatikėjo mokinys.
– Ne, šį maišą privalai nešiotis visur, kad ir kur eitum. Ir kaskart, kai dėl ko nors susierzinsi ar įsižeisi, turėsi papildyti maišą dar viena bulve.
– Gerai, – pasakė mokinys.
Praėjus kuriam laikui, mokinio maišas pastebimai pasunkėjo. Be to, pirmosios bulvės pradėjo gesti ir skleisti nemalonų kvapą.
Tada mokinys atėjo pas savo meistrą ir tarė:
– Nebegaliu tampyti šio sunkaus smirdančio maišo. Pasiūlyk man ką nors kita.
Į tai išminčius atsakė:
– Bet negi kai įsižeidi ir supyksti sieloje nešiojiesi ką nors kita?
Kartą įsižeidęs tu nepastebi, koks akmuo įkrito į tavo sielą.
Laikui bėgant, tokių akmenų pasidaro vis daugiau. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris išleidžia į gyvenimą dvokiančias ydas. Padovanojau tau galimybę pasižiūrėti į viską iš šalies. Manau, kad kitą kartą susimąstysi, ar tau reikia dar vieno akmens… Nuoskauda yra tik tavo galvoje. Išmokęs atlaisvinti galvą nuo jos, tapsi iš tikrųjų laimingu žmogumi.