Įdomus Sokrato klausimas apie žmoną ir vaikus

Patinka? Duok Like!

Sokratas, didis filosofas ir daugiavaikis tėvas, kaip žinoma, mėgo išeiti į aikštę ir užduoti sunkų klausimą savo amžininkams. Pabandžiau ir aš sukelti diskusiją, uždavęs vieną iš tokių klausimų. Štai kas iš to išėjo.

Buvo įprastas rudens vakaras. Visi namiškiai išsiskirstė po savo kambarius. Aš skaičiau Sokratą. Nuo vieno klausimo apstulbau. Jis klausė: „Jeigu kils gaisras ir bus galima išgelbėti tik vieną žmogų, ką gelbėsi – žmoną ar vieną vaiką?“ Visi vyrai atsakė: „Žinoma, vaiką“, o Sokratas tarė: „O aš išgelbėsiu savo jauną žmoną. Mes kartu paliūdėsime ir ji pagimdys man daugiau vaikų. O jeigu išgelbėsiu vaiką – kankinsimės ir aš, ir jis. Jis man be perstojo primins apie tragediją, o pats praras brolius, seseris ir motiną. Vėliau vesiu dar kartą ir namuose atsiras pamotė, kuri negalės suteikti jam tiek meilės, kiek suteiktų motina.“ Žinoma, ginčai netilo ilgai.

Reklama

Sokrato klausimas apie žmoną ir vaikus

Man pasidarė smalsu, ką atsakys mano vyras. Paklausiau neatsiplėšdama nuo skaitalo, o jis atsakė: „Vaiką. Visi gelbės vaiką. Jis bejėgis ir… na, nežinau, gelbėsiu visus, bet jei tik vieną – tai vaiką.“ Papasakojau jam apie Sokratą. Jis atidėjo laikraštį. Visą vakarą diskutavome šiuo klausimu. Jis pasirodė be galo sudėtingas.

Ryte kartu išvažiavome į darbą, vaikai – į mokyklą ir darželį. Mano diena buvo kupina įvykių ir apie Sokratą nė negalvojau. Vakare priminė vyras: „Galvojau, kad šiandien darbe mane nužudys. Per pietų pertrauką pradėjau kalbėti apie Sokratą, uždaviau jo klausimą bendradarbiams. Atsakymai buvo akivaizdūs. Pasakiau, kad išvakarėse ir pats taip atsakiau, bet iš ryto pakeičiau savo nuomonę, tarsi Sokratas būtų mane įtikinęs“ (aš to nesitikėjau). Vyro žodžiais, visi nustojo valgyti. Pradėjo šaukti ir įrodinėti, skambino draugams ir diskutavo su kitų skyrių darbuotojais. Pagaliau pakvietė buhalteres ir tos vienbalsiai sakė: „Ar išprotėjai? Žmoną galima pakeisti. Vaikas – tavo kraujas!“ Išgelbėjo tik viršininkas. Jis pastebėjo, kad darbo metu nebuvo nė vieno darbuotojo, atlėkė išgirdęs balsus ir išvaikė nesankcionuotą mitingą.

Vyras grįžo į darbą ir prie jo prisėdo pensinio amžiaus bendradarbis, kuris būdamas uolus darbuotojs, praleido bendrus pietus. „Ko jūs visi šaukėte? Premiją gal atšaukė?“ – atsidusęs paklausė senukas. „Ne, užvirė filosofinė diskusija…“ – atsakė jam vyras ir uždavė klausimą. Senukas turėjo šeimą: su žmona gyveno keturiasdešimt metų, trys sūnūs, kiekvienam savo rankomis pastatė namus, penki anūkai, visi jį myli ir dažnai aplanko.

Senukas susimąstė: „Ir ką, visi pasakė, kad gelbės vaiką? O aš savo senutę pasirinkčiau! Vaikai – jie svečiai šeimoje, užauga ir išsilaksto kas kur. Taip, mane myli ir aš juos, lanko mane dažnai. Tik štai kiekvienas – atpjauta riekė. O su savo senute aš ir mirtį pasitiksiu.“

Šio senuko išmintis privertė susimąstyti. Galbūt dėl to ir tiek skyrybų įvyksta, nes nevertiname savo šeimos? Galbūt svarbiausia – ne mūsų vaikai ir viskas ne dėl jų? Galbūt visi bus laimingi tik tada, kai tėvai pradės vienas kitą vertinti labiau už viską?

Reklama