Ji nugyveno ne savo gyvenimą… Verta perskaityti kiekvienai moteriai

Patinka? Duok Like!

Vėliau pasakys, kad reikia sulieknėti. Po to – kad reikia energingiau judėti ir linksmiau į viską žiūrėti! Optimistiškiau. Ir nesiskųsti. Reikia pakeisti šukuoseną. Paskaityti populiarią knygą ir pažiūrėti filmus dėl asmeninio tobulėjimo. O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, apsirengsi kitais drabužiais ir pradėsi optimistiškai šypsotis, pasakys, kad esi per senas. Ir ką tada daryti?

Tai vienas vyras pasakė savo žmonai, su kuria pragyveno dvidešimt penkerius metus, kai ji pasipuošusi madingu sportiniu kostiumėliu ir užsimetusi ant nugaros sunkią kuprinę leidosi su juo į sudėtingą žygį. Visą gyvenimą ji bandė numesti svorio, plušėjo sporto salėje, stangrino pilvo presą ir rūpinosi savo šukuosena – darė viską, kas patiko vyrui. Ir filmus žiūrėjo tuos, kurie jam patinka. Ir knygas jo rekomenduotas skaitė. O per atostogas plaukiojo upėmis ir kopė į kalnus.

Reklama

Ir vakarais prie laužo, bandydama nuvyti uodus, dainavo dainas skambant gitarai. Vyrui patiko toks laisvalaikis. Ir žmona darė viską, kas jam patiko. Priėmė kritiką. Stengėsi. O vėliau jis supyko, kad ji per lėtai velkasi su kuprine. Ir pasakė: tu per sena!

Ir kaip priimti tokią kritiką? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminį sąmoningumą, kurį galima pažiūrėti. Penkiasdešimt penkerių metų nepradanginsi. Ir tampa sunku nešti kuprinę brendant bekele ir dainuojant dainas… Ketvirtį amžiaus žmogus darė viską taip, kaip norėjo kitas žmogus, kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad būtų supratingumas!

O tada vyras dideliais plačiais žingsniais nuskubėjo toli į priekį. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Kaip mažas žilas nykštukas sėdėjo miške ir verkė. Be jokio optimizmo. Nes nugyveno ne taip, kaip norėjo: badavo, prakaitavo sporto salėse, braidė po miškus ir ropinėjo po kalnus per atostogas.

O norėjo visai ko kito: tyliai leisti vakarus prie jūros, kepti pyragėlius, kartais lankytis kine ir žiūrėti melodramas, atsiauginti plaukus, pagulėti ant sofos su knyga, lankytis teatruose vilkint gražią suknelę…

Ji nugyveno ne savo gyvenimą. Ji elgėsi taip, kaip patiko vyrui. Ji nenorėjo jo prarasti! O jis pavadino ją sena ir paliko miške – kodėl ji taip lėtai velkasi? Ji pasiekė traukinių stotį; išmetė pakeliui sunkią kuprinę. Užteko pinigų bilietui, o tai jau gerai. Važiavo ir žiūrėjo pro nešvarų langą į niūrų mišką, iš kurio tik per stebuklą ištrūko…

Ji ištrūko. O kažkas ne. Ir iki šiol bando sulieknėti, kerpasi, ilsisi ir valgo ne taip, kaip nori, bet taip, kaip reikia kitiems. Ir veltui. Nes vėliau vis tiek gali palikti miške, nes esame per senos ir lėtai velkamės su kuprine…

Autorė: Ana Kirjanova

Reklama