Kaip erelio patelė išsirenka tėvą savo jaunikliams?

Patinka? Duok Like!

Ji tai daro labai įdomiai – nulaužia šakelę nuo medžio ar krūmo, paima į snapą, aukštai pakyla ir pradeda skraidyti su šia šakele. Kai suskridę erelio patinai apsupa patelę, ji meta šakelę žemyn ir stebi. Ir štai, kuris nors patinas pačiumpa šakelę neleisdamas jai nukristi, ir atsargiai, iš snapo į snapą, perduoda patelei atgal. Patelė paima šakelę ir vėl meta ją žemyn. Patinas parneša šakelę atgal, o patelė vėl ją meta. Ir tai pasikartoja daugybę kartų. Jeigu per tam tikrą laiką ir kelis šakelės metimus, patinas kas kartą ją pačiumpa, patelė išsirenka jį sau į porą.

Vėliau suprasite, kodėl ji taip daro.

Po to, erelių pora susuka lizdą iš šiurkščių šakelių aukštai uolose. Ereliai tėvai snapais išsipešioja savo plunksnas ir pūkus, kuriais vėliau apkloja lizdą, užkemša visas skyles, jį apšildo ir suminkština. Tokiame šiltame ir minkštame lizde patelė padeda ir peri kiaušinius. Išsiritusius erelius (o jie į šį pasaulį ateina mažyčiai, nuogučiai ir bejėgiai), tėvai pridengia savo kūnu tol, kol jie pakankamai nesustiprėja. Tėvai uždengia juos savo sparnais nuo lietaus ir vėjo, deginančios saulės, atneša jiems vandens, maisto. Jaunikliai stiprėja, jiems pradeda augti plunksnos, tvirtėja sparnai ir uodega. Tada ereliai tėvai supranta, kad laikas jau atėjo…

Reklama
Reklama
Reklama

Erelis tėtis nutupia ant lizdo krašto ir pradeda smarkiai plasnoti, trankyti sparnais, kratyti lizdą. Kokiu tikslu jis taip daro? O gi tam, kad iš lizdo iškristų visos plunksnos, pūkai ir liktų tik šiurkštus šakelių karkasas, kurį jie pačioje pradžioje susuko ir sudėjo. Jaunikliai tupi šiame iškratytame lizde, jiems nepatogu, šiurkštu, jie nesupranta kas gi nutiko, juk mama ir tėvelis buvo tokie švelnūs ir rūpestingi. Tuo metu mama nuskrenda pagauti žuvytės ir nutupia netoli lizdo taip, kad jaunikliai matytų. Paskui, jiems stebint, pradeda po truputi šią žuvį lesti.

Jaunikliai tupi lizde, klykia, cypia, nesupranta kas nutiko, juk ankščiau buvo kitaip. Mama ir tėtis juos maitino, o dabar viskas prapuolė: lizdas pasidarė šiurkštus, plunksnų ir pūkų nebeliko, o dar ir tėvai patys lesia žuvį, o jiems neduoda.

Ką gi daryti? Norisi valgyti, tad reikia išlipti iš lizdo. Ir tada jaunikliai pradeda daryti judesius, kurių ankščiau niekada nedarė. Jie ir toliau nebūtų jų darę, jeigu tėvai nenustotų jais rūpintis. Jaunikliai pradeda po truputį lipti iš lizdo. Štai išsiverčia mažas erelis, toks nerangus, dar nieko nemokantis, nieko nežinantis. Lizdas susuktas ant stataus uolos skardžio, kad jokie plėšrūnai negalėtų jo pasiekti. Paukštelis krenta nuo šio skardžio, pilvu slysta žemyn į prarają. Ir štai erelis tėvas, tas, kuris kadaise pačiupdavo šakeles, staiga puola ir pagauna paukštelį sau ant nugaros, neleisdamas jam užsimušti. Paskui jis ant savo nugaros parneša paukštelį atgal į nepatogų lizdą ir viskas prasideda iš naujo. Jaunikliai krenta, o tėtis juos gaudo. Nei vienas erelių jauniklis neužsimuša.

Ir štai kažkuriuo momentu mažas erelis pradeda judėti taip, kaip niekada dar nejudėjo: išskleidžia savo sparnelius, pagauna oro srovę ir taip pradeda skristi. Tokiu būdu ereliai mokina savo jauniklius skraidyti. Ir kai tik jauniklis išmoksta skraidyti, tėvai paima jį kartu ir parodo vietas, kuriose veisiasi žuvys, jie jau nebenešioja jam maisto snapuose.

Tai labai geras fizinio ir dvasinio vaikų auklėjimo pavyzdys. Kaip svarbu neperlaikyti jų šiltame lizde! Kaip svarbu nepermaitinti jų žuvimi, kai jie patys jau sugeba tą žuvį gaudyti! Bet su kokiu rūpesčiu mes turime išmokyti juos skraidyti, sutelkti į tai savo jėgas, laiką, išmintį ir įgūdžius! Ne veltui rinkdamasi patiną, erelio patelė meta šakelę. Ji nenori, kad jos jaunikliai užsimuštų. Kitaip, išsirinkusi nevykusi tėtušį, paskui nebesuskaičiuotų vaikų. Ereliai ir taip turi mažai jauniklių, tik vieną ar du.

Reklama
Reklama
Reklama

Prenumeruok VMarkus