Mėgstantiems gelbėti drauges, vyrus ir svetimus žmones

Patinka? Duok Like!

Padaryti vyrą žmogumi, išgydyti tėvą, padėti draugei išsiskirti su alkoholiku, ištraukti iš duobės savo brolį, pagelbėti sutuoktiniui atsisakyti priklausomybės – darbų tiek daug, jeigu manote, kad jūsų misija – išgelbėti pasaulį. Tai didis ir kilnus darbas, kuris įprastai aukštai vertinamas mūsų visuomenėje! Daugelis mano, jog privalu „nešti savo kryžių“ ir „nepalikti draugo nelaimėje“, be to, ne tik draugo. Todėl būtina visus gelbėti net aukojant savo gyvenimą, laiką, pinigus, jėgas… aukojant iš esmės viską.

Kopriklausomybė

Taip elgiamasi, kol prieinama vidinė tuštuma, išsekimas ir skausmas. O šiuos jausmus įprastai lydi neviltis ir savo paties nereikalingumo bei kvailumo suvokimas. Ir greta įsisąmoninama, jog visos įdėtos pastangos buvo beprasmiškos.

Reklama

Kopriklausomybė atneša begalę skausmo ir kartėlio. Kad ir kaip stengtumeisi, kito žmogaus pakeisti neįmanoma. Neįmanoma pakeisti jo pasaulio ir padaryti jo paties tokio, kokio tu nori, kokį myli. Kokio jo reikia tau.

Tai nuoskaudų kupinas kelias. Aš stengiuosi, darau tai… o jis… o ji…

Galiausiai apima pyktis sau – dėl savo kvailumo. Ir kitam – dėl jo silpnumo, valios stokos, stuburo neturėjimo, pavyzdžiui, kai jis neįstengia nebegerti. Na, atrodytų, kuo tai sunku? Arba artima draugė negali išsiskirti su savo sutuoktiniu alkoholiku… Bet kodėl? Brolis niekaip negali pakeisti darbo, susirasti kito, normalaus. Arba pagaliau vyras nemoka normaliai uždirbti. Regis, kuo tai apskritai sunku?

Kai imamės ką nors gelbėti, atsiranda savo turimos galios pojūtis.

Mat gelbėtojai visada būna stipresni už tuos, kuriuos jie gelbsti. Ir jie pasijunta pranašesni ir protiškai.

Be to, gelbėjimas susijęs su pajuntama valdžia gelbstimam žmogui.

O nuo ko priklauso kopriklausomas asmuo?

Kopriklausomybė – tai priklausomybė nuo kito žmogaus gelbėjimo bei jausmų, kurie patiriami atliekant atitinkamus gelbėjimo veiksmus.

1 pav. Priklausomas asmuo (vyras) – alkoholikas. Jis priklausomas nuo medžiagos (alkoholio, narkotikų). Kopriklausomas žmogus – žmona. Ji priklauso nuo vyro bei jam gelbėti skiriamų veiksmų.

2 pav. Sudėtingesnė schema.

Čia į kopriklausomybės santykių sistemą įtrauktas dar vienas asmuo, trokštantis išgelbėti vargšę kopriklausomą sutuoktinę. Šioje schemoje tai žmonos draugė.

„Priklausomas“ asmuo yra priklausomas nuo alkoholio. O „kopriklausomas“ – nuo jam gelbėti skiriamų veiksmų.

Kodėl gi taip veržiamasi gelbėti kitą žmogų? Nes norima gyventi greta žmogaus, kuriam viskas gerai sekasi. Kuris nekenčia nuo viso to šlamšto. Be to, jeigu šis nelaimingasis nėra tavo tolimas giminaitis arba bičiulis, su kuriuo neprivalai matytis kiekvieną dieną, o žmogus, su kuriuo tu kartu gyveni, visa tai labai paveikia visą tavo gyvenimą.

Čia iškyla klausimas – juk galima išeiti ir viską mesti? Toks supratimas išties kopriklausomus asmenis tik dar labiau pririša prie priklausomų. O tų, kurie nėra „išties“ kopriklausomi, kurie neaugo su girtaujančiu tėvu, jis gali ir nesustabdyti, – jie išeis nė neatsigręždami.

Į gelbstimą asmenį investuojama daug pastangų ir jėgų. Dažnai tos pastangos dedamos metų metus, be to, išleidžiant aibę pinigų. Gaila visa tai palikti ir sykiu pripažinti, jog visa tai buvo bergždžia.

Skaudu matyti, kaip tau brangus žmogus griauna savo gyvenimą. Kaip tas, su kuriuos prieš porą metų eidavote į kiną ir mielai burkavote kavinėje, štai jau šlitinėdamas, ramstydamasis į tvorą klibinkščiuoja artimiausios balos link. Arba kaip stipri, ryški ir graži draugė, gyvenanti su vyru alkoholiku, ima virsti kretančia sene.

Gelbėjimas panašus į azartinį kompiuterinį žaidimą. Aš palaikau šį žaidėją ir noriu, kad jis laimėtų! Aš nė neketinu pasiduoti!

Kopriklausomybė laiko savo gniaužtuose ne mažiau negu priklausomybė. Jos atsikratyti nėra lengviau.

Bet kokia priklausomybė – tai būdas pabėgti nuo gyvenimo. Ir tas pat pasakytina apie kopriklausomybę. Kai įsitraukiama į kito žmogaus gyvenimą, atpuola būtinybė rūpintis savuoju. Jam paprasčiausiai nebelieka laiko. Apima azartas, jaučiama prasmė. Dalyvavimas gelbėjimo operacijoje suteikia gyvenimui prasmę, jį motyvuoja ir išjudina iš sąstingio.

Aptarinėti kito žmogaus problemas (o iš esmės liežuvauti) visada saugiau, užuot galvojus apie savo paties problemas ir jas sprendus. Tai galimybė įtikinti save, kad esu užsiėmęs labai svarbiu reikalu. O kad tuo metu mano paties problemos atidėtos į šalį… galima ir pamiršti.

Kopriklausomam žmogui svarbiausia pripažinti savo bejėgiškumą

Kad ir kaip aš stengčiausi, kad ir ką sumanyčiau, kad ir kiek pastangų įdėčiau, „arklį galima atvesti prie vandens, bet nepriversi jo gerti“. Esu bejėgė.

Pamėginkite bent akimirką įsivaizduoti, kad jūsų sutuoktinis nebegeria. Štai jūs jį gydėte, gydėte ir išgydėte. Jis atsisakė svaigalų, susiėmė, iš valkatos pavirto normaliu vyru ir… ak… kažkokia paleistuvė pasiėmė jūsų vyrą sau. Ji dešimčia metų už jus jaunesnė, nenuobodi ir nepavargusi, ji pasirengusi kurti su juo nuostabų, šviesų, kupiną naujovių ir pagundų bendrą gyvenimą… O kas liks jums, tai, kuri atidavė jam geriausius savo metus, nemiegojo naktimis jo laukdama, išleido dėl jo krūvą pinigų, plušėjo trijuose darbuose ir pati be jo pagalbos užaugino vaikus? Kol jūs rūpinotės juo, kiti rūpinosi savimi, darė karjerą, keliavo, poilsiavo, suko romanėlius ir gyveno laimingą šeimyninį gyvenimą. O kam jūs atidavėte savo gyvenimą ir kam jį skirsite dabar?

Įsivaizduokite bent akimirką, kad jūsų draugė, kurios problemomis gyvenate, pagaliau jas visas išsprendė. Užsidirbo pinigų, sutiko normalų vyriškį ir išrūko į Havajus. Ji net neturi laiko jums paskambinti. Ji siunčia nuotraukas, kuriose jiedu prie jūros, saulėlydžio fone, laimingi ir besišypsantys. Kas beliks jums?

Arba štai pagaliau jūsų vyras susiėmė. Jis palyso (juk jūs tiek stengėtės, kad jis sveikai maitintųsi, bėgiotų rytais). Jis tapo grakštesnis, žavesnis, užsiaugino dvigalvius ir pilvo raumenis, jo nedidukas verslas darosi vis pelningesnis. Ir staiga jis liūdnai žvelgdamas su ašaromis akyse jums sako: „Brangioji, aš taip tau dėkingas. Aš tik dabar supratau, koks nuostabus yra gyvenimas. Aš dar noriu spėti pagyventi. Turiu išvažiuoti. Man to reikia. Noriu leistis į kelionę aplink pasaulį dviračiu.“ Arba: „Aš sutikau ją. Ji jauna, graži. Aš pagaliau pasijutau esąs tikras vyras. Suprask…“

Bet būna, kad išsiskiriama ir ne dėl kitos moters, o dėl tos su dalgiu. Jeigu vyras ilgai ir daug girtauja arba vartoja narkotikus, tikimybė, kad jis taip gyvens ilgai, labai menka. Ir štai jums jau per penkiasdešimt, iš kurių 25 metus jūs skyrėte jam gelbėti. Kas jums beliko? Karsto dangtis ir paminklinis akmuo kapinėse.

Kopriklausomam asmeniui svarbiausia pripažinti savo bejėgiškumą ir valdžios kitam žmogui iliuziją.

Verta pripažinti, kad jūs pernelyg įsitraukėte į šitą žaidimą. Jums metas pagalvoti ir apie save, apie savo gyvenimą. Pagyventi dėl to, kas svarbu būtent jums. Dėl to, ką jūs mylite ir mėgstate, nuo ko atsigauna jūsų siela. Verta užsiimti savimi, savo verslu, savo karjera, tobulėjimu, pasirūpinti savo išvaizda…

Bet argi įmanoma džiaugtis, pramogauti, susitikėti su draugais, keliauti ir apskritai mėgautis gyvenimu, kai greta esantis žmogus serga? Jam alkoholizmas, jį drasko destruktyvūs santykiai…

Nežinau. Pamėginkite… Šiaip ar taip, gyvenimas įkvepia. Gal žiūrėdamas į jus ir jūsų gelbstimas žmogus susižavės gyvenimu.

Aš nekalbu šiame straipsnyje apie atsakomybę. Man regis, ir taip aišku, kad už savo gyvenimą kiekvienas atsakingas pats. Tai, ką žmogus daro su savo gyvenimu, – tai suaugusio žmogaus pasirinkimas.

Išsipainioti iš kopriklausomybės santykių – tai labai sudėtingas darbas, kuriame jūsų tyko aibė spąstų ir pinklių, įskaitant tas, kurias jūs paspendžiate sau patys. Atrasti tas kliūtis ir save vaduoti galima tik terapijos priemonėmis.

Autorė Irina Dybova

Reklama

Prenumeruok VMarkus