Kažkada gavau neįkainojamą pamoką iš savo vyro. Iš pradžių aš jo nesupratau ir papūčiau lūpytes. Palaikiau jį bejausmiu, apie šeimyninį gyvenimą nieko nenutuokiančiu užsispyrėliu. Ir tik praėjus kuriam laikui supratau, kad jis buvo teisus.
Susituokėme jau ne jaunuoliai: jam sukako 42 metai, man – 36. Abu tvirtai stovėjome ant kojų, buvome save realizavę ir dėl visko turėjome savo nuomonę. Iš pradžių buvome apimti euforijos, tačiau, palaipsniui nepastebimai pernelyg pasinėrusi į naują statusą ir mūsų bendrų namų kūrimą, pradėjau daryti vieną kvailystę po kitos. Užuot lankiusi žingsninę aerobiką ir anglų kalbos kursus, pradėjau kepti avietinius keksus ir valyti kilimus. Skambinau jam į darbą ir domėjausi „Flow-Tek S-19“ serijos rutulinių vožtuvų pardavimu. Mezgiau vilnonius megztinius ir šalikus, ruošiau jam maistą į darbą ir iš abiejų pusių lyginau patalynę. Kirpau medžiaginius zuikius ir viriau braškių uogienę. Įvaldžiau dekupažo meną ir išmokau rauginti kopūstus. Bandydama tapti tobula namų šeimininke, netekau svorio ir nusivariau nuo kojų, taip įvarydama save į aukos būseną.
Tą dieną atsimenu puikiai. Tai buvo pirmasis lapkričio šeštadienis, diena buvo niūri ir apniukusi, virtuvėje nuo pat ryto degė šviesa. Jis gėrė pieną ir su nepasitenkinimu stebėjo, kaip pjaustau sūrį, šaltą jautieną ir pomidorus. Tris kartus pakartojo, kad bus tik pienas ir jokių sumuštinių. Aš tyliai niūniavau ir ploviau pjaustymo lentą. Pagaliau jis nebeištvėrė:
– Paklausyk manęs, man nereikia patarnauti, gaminti pietų iš penkių patiekalų, sterilizuoti puodelių ir tualeto. Mes nesame vienas kito vergai, aš nesu visas tavo gyvenimas, o tik jo dalis. Dėl laimingo atsitiktinumo mes susitikome, įsimylėjome ir suradome bendrą vardiklį. Jungties tašką. Vietą, kurioje gera būti kartu. Visa kita – asmeniška. Taigi nebandyk įaugti į mane ir nekelk mano interesų aukščiau visko. Nereikia būti geresnei ar blogesnei, tiesiog būk savimi. Ta, kurią aš įsimylėjau, – lengva, valiūkiška ir kupina energijos. Nes dabar tu ištirpsti manyje ir pasilieki šešėlyje.
Jis nusviedė stiklinę į kriauklę ir išėjo į sporto salę. Aš likau vidury sudarkytos virtuvės, bandydama suprasti tai, ką jis pasakė. Tik valios jėga sulaikiau besikaupiančias ašaras, išmečiau sluoksniuotą tešlą, palikau keptuvę ramybėje ir į lagaminą paslėpiau dekoratyvines pagalves. Nusiprausiau, paskambinau anglų kalbos dėstytojai ir atsidariau failą su nebaigtu pasakojimu.
Nuo to laiko aš nebesu šeimininkė, nėrinių meistrė ir rutulinių vožtuvų pardavimo vadybininkė. Nebetarnauju, nebandau įsiteikti ir nieko nebeįrodinėju. Nuo to laiko aš tiesiog esu aš.