Nėra diagnozės „depresija“, yra diagnozė „meilės trūkumas“!

Patinka? Duok Like!

Autorius: Anna Iotko

Kame gi šio jausmo paradoksas. O gi viskas paprasta, meilė atsiranda pačiame žmoguje. Banalu – galbūt, bendrinė frazė – sutinku! Aš pasistengsiu perduoti prasmę ir išplėsti tą bendrinę frazę.

Reklama

Pradėkime nuo mokslo

Kiekvienas žmogus turi bazinius poreikius, kurių nepatenkinus, jis tiesiog numiršta. Tokie, kaip maistas, vanduo, tualetas, miegas. Jeigu žmogus nevalgys – jis numirs, su miegu – tas pats. Taigi šiems baziniams poreikiams taip pat priskiriama meilė ir pripažinimas. Mes esame socialūs, mes negalime gyventi be visuomenės, patinka ji mums ar ne. Ir jeigu nejaučiame pripažinimo, žūstame, kaip ir be vandens.

Kiekvieną bazinį poreikį žmogus turėtų tenkinti pats: kad ir kaip ką nors mylėčiau, negalėčiau už tą žmogų pavalgyti. Meilę ir pripažinimą, pirmiausia reikia išmokti priimti patiems ir tik paskui, kaip ir maistą, pasidalinti su kitu.

Nuo ko pradėti? Nuo to, kad asmenybė auga trimis kryptimis: kūno, emocine ir protine.

Žmogus, ignoruojantis bent vieną iš šių raidos sričių, vargu ar galės jaustis ramiai ir pasitikėti savimi, o tai reiškia didelę riziką, kad teks šios ramybės ieškoti kažkur kitur. Būti nuolat priklausomam nuo kažko, kas suteikia tą ramybę, taip pat yra didelė rizika.

Kūnas

Kūnas – tai mūsų sielos namai. Žinoma, šiandien būtų nuodėmė skųstis, nes veikia didžiulė industrija ir egzistuoja daugybė galimybių palaikyti savo kūną tonuse. Yra vienas minusas. Tonusas – tai įtampa, o kūno įtampa – tai įtemptos mintys ir jausmai.

Jeigu bent kartą per dieną kalbėtumėme su kūnu ir darytume tai, ką jis prašo. Negalima vien tik naudotis savo kūnu, reikia periodiškai, vidutiniškai 2 valandas per savaitę, jį pamaloninti, atpalaiduoti, tam, kad atsistatytų resursai.

Emocinė klausimo pusė

Pasakysiu iš karto – pati sudėtingiausia. Dauguma žmonių, kurie kreipėsi į mane pagalbos, į klausimą : „Ką jūs dabar jaučiate?“, vietoje jausmų ir emocijų, reiškė savo mintis!

Niekada, niekada mintys nepakeis jausmų. Mes galime ignoruoti emocijas, kontroliuoti jas, bet jos niekur neištirps, jos egzistuoja ir jos yra mūsų organizmo, mūsų gyvenimo dalis. Kai gamta kūrė mūsų psichiką, matyt, ji neatsižvelgė į tai, kad kai kurie jausmai – blogi, o kai kurie – geri. Kiekvienoje visuomenėje galioja savo doros ir moralės suvokimas. Pavyzdžiui, šiandien reikia būti pozityviam. Nesąmonė. Šiandien ir visada reikia būti savimi, nedarant išimties pykčiui, liūdesiui, nusivylimui ir virpesiui …

Kokių nors emocijų išskyrimas padaro gyvenimą nepilnavertišką. Aš neskatinu visų dabar pat pradėti nekęsti ar reikšti pykti. Aš skatinu būti sąžiningiems su pačiais savimi.

-Aš pykstu!
-Kodėl?
-Nes man baisu.
-Ko aš bijau?
-Tapti nereikalingam.
-Kas atsitiks, jeigu mane atleis? Ir taip toliau.

Štai priartėjome prie minčių, vieninteliam iš žmogui suteiktų dalykų, kurį jis gali kontroliuoti. Žinai, kodėl sunku kontroliuoti mintis? Todėl, kad mes jų nematome. Mintyse labai lengva pasiklysti, pasiduoti joms. Dažniausiai būna taip, kad žmogus neturi tikslo, ir atvirkščiai, tikslas iškeliamas aukščiau gyvenimo. Tam kad išvengtumėte praradimų, nors kartą per savaitę paklauskite savęs: kodėl aš gyvenu? Kaip aš gyvenu? Kas mane supa? Ką aš galiu padaryti, kad pakeisčiau savo gyvenimą, nes niekas be manęs to nepadarys!

Aš nuoširdžiai linkiu jums visiems džiaugsmo ir meilės.

Šaltinis

Reklama