„Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savų“ – išmintinga pasakėčia apie tai, kaip patekti į rojų

Patinka? Duok Like!

Ilgu, apleistu ir varginančiu keliu ėjo žmogus su šunimi. Ėjo jis sau, ėjo, pavargo, šuo – irgi. Staiga priešais išdygo oazė! Nuostabūs vartai, už jų – muzika, gėlės, šaltinio garsai, žodžiu, poilsis.

– Kas tai? – paklausė keliautojas durininko.

Reklama

– Tai rojus, tu jau mirei ir dabar gali užeiti ir iš tikrųjų pailsėti.

– O ten yra vandens?

– Kiek tik nori: švarūs fontanai, vėsi baseinai…

– O ar pavalgydins?

– Gausi viską, ko panorėsi.

– Bet su manimi yra šuo.

– Apgailestauju, pone, bet su šunimi negalima. Jį teks palikti čia.

Ir keliautojas praėjo pro šalį. Po kurio laiko kelias atvedė jį prie fermos. Prie vartų vėl sėdėjo durininkas.

– Noriu gerti, – paprašė keliautojas.

– Užeik, kieme yra šulinys.

– O mano šuo?

– Prie šulinio pamatysi girdyklą.

– O maistas?

– Galiu pavaišinti tave vakariene.

– O šunį?

– Surasim kaulą.

– O kas tai per vieta?

– Tai rojus.

– Kaipgi? Netoliese durininkas prie rūmų man sakė, kad rojus – ten.

– Meluoja jis. Ten pragaras.

– Kaip gi tai galima?

– Mums tai labai naudinga. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

Reklama

Prenumeruok VMarkus