Žmogų lengviausia pažinti trijose situacijose:
kai jis vienas – tuo metu jis pamiršta viską, kuo mėgina pasipuikuoti prieš kitus;
aistros akimirkomis – tada atmeta visas taisykles, kuriomis įprastai vadovaujasi;
naujomis aplinkybėmis – kai jam tenka atsisakyti savo senų įpročių.~ Frensis Beikonas
Kartais reikia pažvelgti į mylimą žmogų iš šalies, kad suprastume, jog idealių žmonių nėra, tėra savi ir mylimi. Todėl pamirškite savo iliuzijas apie idealų pasaulį ir pažvelkite į realybę.
Žmogų lengviausia pažinti:
1. Kai jis vienas — tada jis mažiausiai stengiasi pasirodyti prieš kitus.
Tik likdami vieni su savimi mes galime blaiviai pažvelgti į skausmingus dalykus, nepaisyti aplinkinių nuomonės ir pasidaryti savas išvadas.
Mūsų sąmonė kalbasi su mumis visiškoje tyloje, tarkime, prieš užmiegant tūkstančiai minčių atakuoja mūsų sąmonę, kyla šimtai klausimų, kurie kaip griaustinis įsiveržia į nakties tylą. Tik tokiomis akimirkomis mes galime garsiai sau pasakyti tai, ko iš tiesų norime, ko mums trūksta, apie ką svajojame ir ko siekiame.
Garsiai apie slapčiausius dalykus kalbamasi tik vienumoje su savimi. Mat baimė būti išgirstam baisesnė net už bet kokius kankinimus. Visus mūsų nuogąstavimus jau seniai aptraukė kieta apsauginių emocijų, nekalto melo ir amžinos saviapgaulės oda.
Tik vienišumas ir sąžiningas pokalbis su savimi padės pažinti save anapus įprastos viešumoje viešpataujančios rutinos, aplinkinių įtakų ir nuo vaikystės pažįstamų tikinimų, jog mums kas nors „neįmanoma“.
2. Aistros akimirką — nes tada jis pamiršta visas savo taisykles, kuriomis įprastai vadovaujasi.
Deja, bet kiekvienas iš mūsų esame savaip žiaurus, kiekvienas turime pykčio ir savų nuoskaudų.
Kivirčo metu tiesiog putojame piktais kaltinimais, grasinimais, įžeidimais ir būname, kad ir kaip tai būtų keista, ganėtinai atviri bei sąžiningi. Mes žinome, kur slypi oponento Achilo kulnas ir stengiamės taikyti tiesiai į tą skaudamą vietą.
Tarsi snaiperiai matome tikslą ir nepaisome jokių kliūčių. Būtent tokiomis akimirkomis mes labiausiai apnuoginame savo sielą ir mintis.
Vertėtų baimintis savęs tokiomis akimirkomis, nes tuomet pažįstame save taip giliai, jog vėliau gali būti sunku sau atleisti tokį baisų atvirumą.
Mes patys pasirenkame, kaip verta gyventi, ką kurti ir su kuo bendrauti. Mes tarsi rašome savo gyvenimo istoriją, puoselėjame viltis, bet tokios aistringos akimirkos atveria dar nežinomas mūsų asmenybės briaunas, ir ne visada po to išeina jomis didžiuotis.
3. Naujomis aplinkybėmis — nes tada nustoja galioti mūsų susiklostę įpročiai.
Esame sistemoje gyvenantys žmonės, grafikų vergai ir atsitiktinumų genami pakeleiviai. Kiekvienas turime savo sistemą, kuria vadovaudamiesi sąveikaujame su tam tikromis aplinkybėmis.
Žmonės pripranta prie visko, būdami bet kokio amžiaus ir gyvendami bet kuriame žemyne. Vieni sukandę dantis kabarojasi į viršų, kiti leidžiasi pasroviui, tarsi tai būtų vienintelis būdas išgyventi.
Ir nė vieno iš jų negalima kaltinti ar girti, nes teisėjai gali būti tik neturintys nuodėmės, o kiekvienas mūsų jų turime. Ir tik naujoje vietoje, naujame kolektyve arba išvaryti iš savo komforto zonos mes parodome savo tikrą veidą. Mes juk visi dėvime kaukes ir kaskart keičiame jas reikiamu momentu.
Su giminėmis mes vienokie, su draugais kitokie, kolektyve dėvime irgi padorią kaukę. Mes visada norime atrodyti geresni, negu esame iš tiesų, bet jeigu esami sąžiningi su savimi, puikiai suvokiame, jog toli gražu nesame idealūs.
Ir čia nėra nieko baisaus, juk kiekvienas turime žmogų, kuris mus myli ir priima visas mūsų ydas. Dėl šio žmogaus verta gyventi, kurti ir stengtis.
Nebijokite klysti, juk klaidos reikalingos, jei norime tobulėti. Bet atminkite, kad ir mylintys jus žmonės turi savas kantrybės ribas.