„Smėlis apatiniuose“ – su metais ateinantis sindromas

Patinka? Duok Like!

Autorė — Eteri Čalandzija

Tarp mano pažįstamų yra vienas žmogus, kuriam per dvidešimt mūsų pažinties metų pavyko beveik nepasikeisti. Jis net neatsiaugino pilvo, o liūdesio akyse ir raukšlių ant kaktos nebuvimas verčia manyti, kad jis neturi nervų, atitinkamai nėra ir sąžinės, ir apskritai jis yra retas šunsnukis. Bet kalba ne apie tai.

Reklama

Šis žmogus-konservas gadina nuotaiką aplinkiniams, bet paaiškėjo, kad ir mūsų amžinai žalias kiparisas turi problemų. Apibendrindamas jis jas pavadino „smėliu apatiniuose“.

– Supranti, – kartą prisipažino jis, – visada mėgau jūrą. Vaikystėje dievinau prisiplaukioti iki pamėlynavimo, išlipti iš vandens, išsitiesti ant karštų akmenų ir šildytis. Kepti kaip žuvis ant grotelių, kol pasidarys bloga, ir tada it įkaitęs sviedinys vėl šokti į vėsias jūros bangas.

Klausiau ir linksėjau galva, kadangi būdamas prie vandens užaugęs žmogus puikiai supratau ir apie „žuvį ant grotelių“, ir apie „įkaitusį sviedinį“.

– Tai va, – sukūkčiojo jis, – neseniai supratau, kad voliotis ant akmenų yra baisiai nepatogu, o šlapiuose apatiniuose besikaupiantis smėlis neleidžia ramiai pasimėgauti gultu. Norint atsipalaiduoti, man reikia du kartus nusiprausti po dušu, nusišluostyti, užsimauti sausas glaudes, gauti „Campari“ – labai svarbu, kad nebūtų ištirpę ledukai, o apelsinas būtų pakankamai kartus. Man dar nėra penkiasdešimties, o jau turiu tiek problemų!

Jų žliumbimas privertė mane susimąstyti. Puikiai prisimenu, kaip jaunystėje kiekvieną vasarą važiuodavau pas gimines prie jūros. Valandų valandas mirkau vandenyje ir vakarais auklytės tikrino, ar nepasidengiau žvynais ir ar neužaugo pelekai.

Galėdavau degintis gulėdama ant akmenų, padangų ar geležinkelio – ir man visur buvo vienodai patogu. Nesudegdavau esant keturiasdešimt laipsnių karščio, medūzoms sakiau „bu!“ ir jos paskęsdavo iš baimės, prisivalgydavau nuo trijų pomidorų ir miegodavau penkiolika minučių per dieną.

Šią vasarą pastebėjusi mažyti žuvytę, iššokusią iš bangos maždaug puskilometrio atstumu nuo manęs, spiegiau taip, kad man signalu atsakė kažkur už horizonto esanti Italijos barža. Dabar aš sumaišau du apsauginius kremus nuo saulės su penkiasdešimties procentų apsaugos koeficientu, tikėdamasi, kad sumoje jie sudarys šimtą procentų ir apsaugos mano balkšvą kūną.

Praeitame amžiuje su draugais studentais sutaupėme pusantros kapeikos, prikabinome tėvams ant ausų makaronų, susidėjome dantų šepetėlius ir savaitei išlėkėme į kalnus slidinėti.

Kurortas buvo itin prastas, maistas klaikus, slidės kreivos, o mes – vargšai ir neišrankūs kaip žvirbliukai. Šešiese gyvenome dviviečiame kambaryje, pusryčiams valgėme košę su duona, vakarais išgerdavome pigaus vyno ir surūkydavome dvokiančių cigarečių, bet buvome be galo laimingi.

Praeitą žiemą nusiminiau pastebėjusi, kad ganėtinai gero kurortinio restorano meniu nebuvo duonos su grūdais, o nuotaika galutinai subjuro, kai supratau, kad namuose palikau mėgstamą pagalvę.

Gerai, bėgant metams, žmogus keičiasi. Kaupia ir plečia ne tik akiratį bei patirtį, bet ir riebaliukus ant liemens, tampa įtarus, užsispyręs ir išrankus, o iš jo akių dingsta smalsumas ir užsidegimas. Dabar visi viską žino, mažiau klausinėja ir dažniau pamokslauja. Visi tampa akiniuotais ekspertais ir nuobodomis, kuriems neįtiksi, kurie jau visko matę ir nuvargusiais veidais aptarinėja, kurios naftos skonis geresnis.

Galiausiai puikybė ir poreikiai įspaudžia į kampą ir daugumai paprasčiausi dalykai tampa tikrai katastrofa – antai poreikis išlipti iš savo prabangaus kondicionuojamo automobilio, nusileisti į metro ir važiuoti nuo Tverės gatvės iki Tverės srities.

Suprantama, kad kambarys viešbutyje „Angleterre“ yra visapusiškai geresnis nei stoties prieglaudoje „Bardakėlis“, bet jeigu važiuoti į kitą miestą atsisakote tik dėl to, kad jūsų liuksas yra užimtas, o skrydis ekonomine klase jus žeidžia, nieko paguodžiančio jums pasakyti negaliu.

Tenka pripažinti, kad išrankumas ir bjaurus charakteris pasireiškia nepriklausomai nuo sėkmingumo ir karjeros aukštumų. Beviltiškas verkšlenimas sulygina paprastus valstybės tarnautojus ir pasiturinčius vadovus. Pirmus dar galima būtų suprasti ir užjausti jiems besiguodžiant dėl sunkaus gyvenimo ir minimalios algos, o platininių kortelių savininkų kaprizai nesukelia jokių gerų emocijų.

Viena tokia poniutė kartą skundėsi draugėms dėl tarp jos ir vyro kilusio skandalo dėl jos naujos drabužinės dydžio. Vyras pats žingsniais matavo patalpą, skirtą jos kailiniams ir apatinukams, ir pareiškė, kad Kremliaus Georgijaus salė yra mažesnė nei ši kostiuminė. Jis kažkodėl prisiminė, kad prieš penkiolika metų moteris turėjo vos vienus kailinius ir dvi vakarines sukneles, tačiau buvo ne mažiau elegantiška, ekonomiškai apsimokanti, linksma ir nerūpestinga.

Kartu su lengvumu ir neišrankumu prarandamas gebėjimas stebėtis ir džiaugtis gyvenimu. Žinoma, neįmanoma taip pat žavėtis šimtas keturiasdešimtąja kelione į Paryžių ar ir toliau tikėti amžina meile, prisiekiant ją penktam vyrui. Nedaug kam pavyksta išlaikyti optimistinį požiūrį į pasaulį, moterį ir perspektyvą gražiai užsidirbti ar išleisti pinigus. O veltui.

Bėgant metams, kai kurie vienaip ar kitaip gyvenime prasisukę ponai taip viskuo nusimena, kad pradeda žvalgytis kokių nors neadekvačių pramogų, skęsta ydose arba priglaudžia po sparneliu jauną ir linksmą draugę, nekantraujančią leistis į laimės ir vilčių kupiną kelionę. Jų pačių viltys jau seniai sudegė iki pelėnų. O norint juos priversti ką nors pajausti, reikėtų gerai pasistengti ir ne faktas, kad iš to kas nors išdegtų.

Gerai, niekas nesako, kad ir keturiasdešimties turi būti toks pat nerūpestingas kvailys, koks buvai dvidešimties. Bet viena – liūdesys akyse ir patirtis anamnezėje ir visai kas kita – švinas kojose ir raiderio sąrašas galvoje.

Sakoma, kad tai – neišvengiama. Netikiu. Man atrodo, kad jeigu žmogaus neapdovanojo nesenstančiu entuziazmu, smalsumu, lengvumu ir pasiruošimu staiga netekti savo neįkainojamų milijonų ar įpročių, galima sėkmingai įsiterpti į sielos atšalimo procesą. Stebėti ją kaip savo blužnį. Vienus pokyčius palaikyti, o kitus kontroliuoti. Bent jau stengtis.

Nes kai žmogui dar gyventi ir gyventi, o iš visų jo tarpų byra smėlis, jam viskas negerai ir ne taip, aplink vien gyvuliai, pasaulis supuvo, o nuo Paryžiaus verčia vemti, tada visai liūdna.

Nesąžininga atsisveikinti su ugnimi akyse ir paprastais gyvenimo džiaugsmais tik todėl, kad jūs užaugote ar turite aukštų pasiekimų. Pažiūrėkite į Miką Džagerį. Vyručiui – aštunta dešimtis, o jis ir toliau džiaugiasi kaip septyniolikmetis. Gerai, tai ne visiems duota, bet gal verta bent pabandyti?

Reklama