Tam, kad išeitumėte iš komforto zonos, pirma turite į ją patekti

Patinka? Duok Like!

Išblyškę, nuolat neišsimiegantys žmonės sako: „Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir priversti save nueiti į sporto klubą.“ Žmonės, kenčiantys nuo panikos priepuolių, sako: „Reikia išeiti iš komforto zonos ir nustoti gailėtis savęs.“ Žmonės, gyvenantys pilną kančių, itin nesaldų gyvenimą, sako: „Reikėtų išeiti iš komforto zonos ir nustoti ryti saldumynus.“ Tai dar ne blogiausias variantas. Kiti tiesiog sako, kad „reikia nustoti ryti.“ Tame mato kardinalų problemos sprendimą.

Nuo tokių žodžių man pradeda nerviškai trūkčioti akis.

Reklama

Aš tuoj pat paaiškinsiu.

Tam, kad išeitumėte iš komforto zonos, pirma turite į ją patekti.

Ką reiškia „komforto zona“? Tai tokia vieta, kurioje šilta, jauku, laisva, skanu, linksma ir saugu. Vieta, kurioje tave myli ir gerbia. Vieta, kurioje tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, to neišvengsi, tai nėra vienašališka). Daugelis iš mūsų tiesiog neturi tokios zonos. Na, nėra tiesiog tokios zonos, kurioje mumis rūpintųsi. Geriausiu atveju yra zona, kurioje galima išsigulėti ir išsirėkti. Tai geriau, nei visai nieko. Tai, kaip alkoholis nuo šalčio – iš esmės padeda, bet neilgam ir yra blogiau už pūkinį paltą.

Atsidūrus komforto zonoje, joje reikia šiek tiek pabūti. Pailsinti sielą. Ir tik paskui – išeiti. Šio jausmo nesupainiosi su jokiu kitu – kai jėgų viskam neužtenka, ir tu esi pasirengęs, sakykim, dar ko nors pasimokyti… atsikelti ryte ankščiau ir nubėgti į jogą… pagalvoti apie darbinį projektą, kuris kabo planuose jau puse metų…

Šiuo atveju labai svarbu tai, kad impulsas ką nors daryti – jis ateina iš vidaus ir aplenkia mintis. Pirma pradedi daryti – paskui galvoji. Ne visada su daina, kartais tai įveikimo džiaugsmas, ateinantis per kančias. Ir galvoji – kodėl, po velnių, aš užviriau šią košę. Tikrai nei iš paskutiniųjų jėgų. Užvirei, nes buvo įdomu.

Žmonės, kurie kalba apie „išėjimą iš komforto zonos“, paprastai neturi omenyje jokio įdomumo. Jeigu išversti šį posakį į žmonių kalbą, jie turi omenyje maždaug tai: man jau dabar pakankamai blogai, bet jeigu pakankinsiu save dar šiek tiek labiau, gal man pagerės?

Na, nežinau. Jeigu gripu sergantį žmogų dar suplakti lazdomis, galbūt jis ir pasveiks vėliau. Bet vargu ar nuo lazdų.

Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: „Aš tiesiog tingiu, nenoriu išeiti iš komforto zonos.“

Ir šis išsireiškimas turi ar skausmingos gėdos („aš nepakankamai geras, aš nepasiekiu normos, nors užsimušk“), ar kaltės („aš nepakankamai stengiuosi, aš nesu šaunuolis, manęs niekas nemylės, jeigu aš nesu šaunuolis) atspalvį. O gėda ir kaltė – dalykai, panašūs į varnalėšas, kurios visada ras prie ko prikibti, kokie tikri bebūtų jūsų pasiekimai. Net jeigu galutinai nustosite savęs gailėtis ar visiškai nustosite „ryti“ (nors tai nėra pasiekimas).

Bet negailestingame vakuume ir iš paskutinių jėgų nei vienas normalus žmogus ilgai neištvers.

Toliau – daugiau mažiau trys pasirinkimai: šliaužti atgal į „komforto zoną“, įgrimzti į klinikinę depresiją (kuri reiškia ne blogą nuotaiką, o diagnozę) ar į sunkia psichosomatiką.

Kuris variantas jums patinka labiau? Man patinka pirmasis.

Tuo labiau, kad dabar sunkūs laikai. Informacinis spaudimas. Finansinė krizė. Žiema. Lapkritis. Saulės trūkumas. Ir jeigu kartais žinote, kaip patekti į komforto zoną, siūlau pasilikti joje iki pavasario.

Reklama

Prenumeruok VMarkus