„Tas, kas tavimi žavisi, tas tave ir išduos“

Patinka? Duok Like!

Išduos ar paliks mus būtent tas žmogus, kuris vos peržengęs slenkstį, pradeda reikšti besaikį susižavėjimą mumis. Jis apibarsto pagyrimais ir gieda ditirambus. Jis visaip parodo savo susižavėjimą, savo gėrėjimąsi. O paskui, praėjus šiek tiek laiko, atšąla be jokių priežasčių. Na, priežasčių jis, aišku, suranda. Bet mums tas atšalimas visada būna netikėtas. O po atšalimo dažnai seka atsiribojimas ar net išdavystė. Žmogus išeina. Kartais, prisijungia prie priešų. O juk jis taip mus gyrė, taip mumis žavėjosi, taip dosniai reiškė savo draugystę ir meilę…

Egzistuoja trys tokio elgesio priežastys:

Reklama

Pirma priežastis — paprasta: susižavėjimas buvo veidmainiškas, melagingas.

Žmogui tiesiog kažko iš mūsų reikėjo. Pasišildyti šlovės spinduliuose, pasinaudoti mūsų galimybėmis, gauti pinigų ar nemokamą paslaugą… Štai jis ir apipildavo mus pagyrimais, norėdamas gauti tai, ko norėjo ar laimėti mūsų pasitikėjimą. Meilikavimas veikia sąmonę, meilikavimo pagalba galima pasiekti daug. Ir žmogus meilikavo iš visų jėgų, nors mes patys jam visiškai nereikalingi. Ir vėliau, jis mielai mūsų atsikratys, kad neprimintume jam apie skolą. Ir tam, kad atkeršytų už žavėjimąsi iš reikalo, už savo paties veidmainiškumą…

Antroji priežastis — žmogus mus tiesiog išgalvojo.

Taip poetė Cvetaeva išgalvodavo žmones, kaip ji rašė pati. Priskirdavo jiems savybių, kurių jie neturėjo, sugalvodavo už žmogų jo jausmus ir norus. O paskui pamačiusi tikrą žmogų, nusivildavo. Kartą ji nusivylė vienu jaunu poetu, kuris sirgo tuberkulioze ir rašė liūdnus eilėraščius. Iš pradžių ji vadino jį mylimuoju sūnumi ir padovanojo striukę. O paskui supyko, nes jis neatitiko jos lūkesčių. Ir atėmė striukę iš sunkiai sergančiojo… Nes susižavėję žmonės yra labai žiaurūs. Jie myli ne mus, bet savo pačių fantaziją, savo išgalvotą idealą. Ir keršija už tai santykių nutraukimu ar net išdavyste. Kuo didesnis susižavėjimas – tuo skaudžiau paskui nutrūksta santykis.

Perteklinis susižavėjimas — tai paslėptas pavydas, štai trečioji priežastis.

Pavydintis žmogus bando pats save apgauti, išreikšdamas pačius geriausius jausmus. Giria ir žavisi, bet viduje supranta, kad jis niekada neturės to, ką turime mes. Jaunystę, grožį, pinigus, pasiekimus, meilę – būtent tai, kuo jis žavisi ir kas jam sukelia pavydą. O pavydas neišvengiamai nuveda prie išdavystės ir pykčio.

Todėl perteklinį susižavėjimą reikėtų vertinti skeptiškai. Stebėti jį. Ne itin tikėtis ilgos meilės ir ištikimybės iš tokio žmogaus. Geriausiu atveju jis nusivils ir nueis džiaugtis kitais. Blogiausiu –pasitaikius pirmai progai, jus išduos, kad atkeršytų už savo nusivylimą…

Reklama