Tėvystė – tai ne „padėti žmonai“, o būti tėvu savo vaikui

Patinka? Duok Like!

Autorė – Lena Averjanova

Man visada atrodė, kad pozicija „vaiko priežiūra – moters darbas“ labiausiai paplitusi Rytų šalyse, bet visai neseniai aptikau Klinto Edvardso – trijų vaikų tėvo tekstą. Jis rašo, kad tėvams, kurie aktyviai dalyvauja vaikų auklėjime, reikėtų pastatyti paminklą.

Reklama

Edvardsas papasakojo, kad kartą ankstyvą rytą ruošdamasis į darbą pasakė savo žmonai kažką panašaus į: „Turi man dėkoti už tai, kad naktimis keliuosi, kai mažylis verkia – dauguma tėvų to nedaro.“ Į tai žmona atsakė, kad daugiau to niekada nesakytų. „Nes po tavo žodžių atrodo, kad esi aukščiau už tai. Kad kiekvieną kartą, kai keliesi naktį, turiu bučiuoti tau į užpakalį. Bet šiaip tai jis ir tavo vaikas.“

Jis susinervino ir tylėdamas išvažiavo į darbą – paties prisipažinimu, nusprendė nieko neatsakyti žmonai, kad neprikalbėtų nereikalingų dalykų. Pakeliui į biurą jį aplankė nušvietimas ir jis nusprendė pakeisti savo požiūrį į pagalbą žmonai. Pamažu jis nustojo žvalgytis į savo draugus, kurių dauguma nedalyvauja vaiko auklėjimo procese, ir galutinai apsisprendė dėl pozicijos „Aš nesu pagalbininkas, esu tėvas“. Laiminga pabaiga.

Bet daugumoje šeimų – net šiuolaikiškų, net progresyvių ir jaunų – tėvai vis dar laiko save superherojais po to, kai kartą per savaitę pakeičia vaikui sauskelnes. Be to, tokiais juos laiko ir žmonos, ir draugai, ir artimieji. „Koks šaunuolis, padeda!“ – pagiria, tarsi jis būtų trejų metų vaikas, mielai pilantis pro šalį katės maistą.

„Mūsų tėtis darbe labai pavargsta, todėl mes jam netrukdome“, – labai paplitęs posakis tarp jaunų šeimų. Ši pasiteisinimo frazė skamba taip pat, tarsi kalbama apie kūdikį, o ne apie suaugusį žmogų, kuriam nuovargis – gyvenimo norma.

„Kad netrukdytume tėčiui, mes su mažyliu miegame kitame kambaryje“, – kalba moterys, kurios kažkodėl nelaiko savo vyrų visateisiais (ir atsakingais) savo vaikų tėvais.

„Užtai jis mums padeda savaitgaliais“, – atsako jaunos mamos, gyvenančios su savo vyrais septynias dienas per savaitę. Užtai? Už ką? Už tai, kad jis visą savaitę ramiai miegojo, ilsėjosi po darbo ir vakarienei valgė skanų maistą? Už tai, kad galbūt net porą kartų išplovė indus?

Tėvu vyras tampa ne tada, kai jis turi laiko ar noro pabūti su vaiku, ne tada, kai keliasi prie jo naktimis (kad išimtų jį iš lovytės, paduotų mamytei ir vėl kietai užmigtų), ir ne tada, kai jam tai patogu. Nieko nepadarysi, bet tėvystė, kaip ir motinystė, veikia visą parą.

Tad nustokime girti tėčius, kurie keliasi naktimis, išeina pasivaikščioti, maudo, maitina, žaidžia ir daro tą patį, ką ir motinos. Ypač ankstyvuosiuose tėvystės etapuose, kai abiejų tėvų sąveikos su vaiku modelis tik pradeda formuotis. Nėra jokio išskirtinai moters darbo, išskyrus galbūt žindymą, ir viskas, kas susiję su vaiko priežiūra, – dviejų žmonių reikalas.

Žinote, yra tokių marškinėlių tėčiams su užrašu „I don’t babysit, I parent!“. Tai va, būtent šie žodžiai turėtų tapti tarptautiniu kasdieniu tėčių devizu. Nes „koks šaunuolis, padeda!“ yra tiesiog gėda.

Reklama