Sąmonę nagrinėjančiame moksle yra tokia sąvoka „kognityvinis iškraipymas“ – pasikartojančios mąstymo klaidos, kurias daro visi žmonės. Kai kurios iš šių klaidų yra visiškai nekenksmingos (kai kuriais atvejais net naudingos), bet dauguma lemia tai, kad prieinama prie neteisingų išvadų ir neracionaliai mąstoma. Papasakosime apie labiausiai paplitusias klaidas, kylančias mūsų sąmonėje.
Labiau pasitikime žmonėmis mūsų grupės viduje
Paplitusi sociologijos idėja: visus žmones padaliname į grupes ir labiau mylime tuos, kurie patenka į vieną grupę su mumis – tarkime, kolegas darbe, draugus arba netgi žmones, kurių tokia pat odos spalva. Dalinai tai susiję su hormonu oksitocinu, „meilės molekule“. Jis padeda mums užmegzti ryšius su žmonėmis iš mūsų grupės. Deja, oksitocinas veikia ir priešingai: mes bijome žmonių, esančių už mūsų grupės ribų, įtariai į juos žvelgiame ir netgi niekiname. Tai vadinama „grupiniu favoritizmu“ – pervertiname savo grupės galimybes ir vertę mažiau pažįstamų žmonių sąskaita. Šis socialinis fenomenas užgimė dar senovėje, kai žmonija buvo suskirstyta į gentis.
Ginčijamės siekdami pergalės, o ne tiesos
Visi žino Sokratui priskiriamą frazę, kad „tiesa gimsta ginče“. Tačiau pati ginčo idėja kilo visai ne dėl to: mokslininkai Hugas Mersjeris (Hugo Mercier) ir Denas Sperberis (Dan Sperber) pateikė teoriją (vadinama argumentuota sąmonės teorija), kad vystantis žmonių visuomenei žmonės išmoko ginčytis ir samprotauti tam, kad galėtų vieni kitus valdyti. Šiuolaikiniai žmonės taip pat nuo to priklauso: net kai faktai byloja priešingai, mes ir toliau ginčijamės, nes tai yra manipuliavimo įrankis.
Mersjeris ir Sperberis mano, kad gebėjimas samprotauti, užduoti klausimus ir siūlyti atsakymus atsirado ne tam, kad atrastume tiesą. Išmokome samprotauti, kad įtikintume kitus ir būtume atidesni, kai kiti bando mus įtikinti. Kai eilinį kartą ieškosite patvirtinimų savo žodžiams ginče ir nieko nerasite, susimąstykite, galbūt jūs paprasčiausiai klystate ir nenorite to pripažinti, todėl smegenys taip ir veikia.
Nesuprantame tikimybės
Žmogaus smegenims labai sunku įvertinti tikimybes buitinėse situacijose. Klasikinis pavyzdys: nebijome važiuoti mašina, bet daugelis labai bijo skristi lėktuvu. Tuo pačiu metu beveik visi žino, kad šansas žūti automobilio katastrofoje yra daug didesnis nei aviakatastrofoje, tačiau mūsų smegenys su tuo nesutinka. Nors statistiškai šansas žūti mašinoje – 1 iš 84, o lėktuve – 1 iš 5000 ar net 1 iš 20 000. Tai vadinama tikimybės neigimu – kognityvinė klaida, kuri dažnai nulemia tai, kad pervertiname nepavojingų dalykų riziką ir nepakankamai bijome tikrų pavojų. Be to, prie sąmonės dažnai prisideda ir emocijos: manoma, kad kuo daugiau emocijų susiję su mažai tikėtinu įvykiu, tuo labiau tikėtinas jis mums atrodo.
Taikome dvigubus standartus kitų žmonių atžvilgiu
Socialinėje psichologijoje yra tokia sąvoka „fundamentali atribucijos klaida“. Skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų turi labai paprastą reikšmę: esame linkę teisti kitus, neįsigilinti į aplinkybes ir išteisinti save. Kitų žmonių klaidas aiškiname jų asmeninėmis problemomis ir ypatumais, o savo elgesį ir klaidas pateisiname išoriniais veiksniais. Tarkime, jūsų kolega labai vėluoja į darbą, o dar ir išgėręs atėjo – tai siaubinga, jis turi rimtų problemų dėl alkoholio. O jeigu pavėlavote ir išgėrę atėjote jūs – jums sunkus gyvenimo periodas, jums reikėjo pailsėti.
Kartais ši klaida verčia mus manyti, jog visų aplinkybės yra vienodos, ir dėl to esame linkę teisti kitus. Todėl, pavyzdžiui, egzistuoja „fat-shaming“ fenomenas: žmonės yra linkę teisti apkūnius žmones. Niekada neturėjusiems svorio problemų atrodo, kad visų aplinkybės yra vienodos ir apkūni žmonės tiesiog tingi prisižiūrėti ir sveikai gyventi; jie neatsižvelgia į auklėjimą, medžiagų apykaitą, laisvą laiką, asmeninio pasirinkimo galimybę ir kitus veiksnius. Manyti, kad visi gyvena tomis pačiomis sąlygomis – tikra beprotybė, bet visi tai daro.
Džiaugiamės sekdami paskui minią
Žinomi Saliamono Ašo (Solomon Asch) eksperimentai parodė, kad kiekvienas žmogus turi polinkį į konformizmą. Ašas rodydavo žmonėms tokį paveiksliuką su keturiomis linijomis ir klausdavo jų, kurios linijos ilgis sutampa su linija X. Visi matome, kad tai linija B. Ašas sodindavo prie žmonių netikrus kaimynus, kurie įvardydavo liniją C, ir trečdalis dalyvaujančių apklausoje taip pat pasirinkdavo klaidingą atsakymo variantą, kurį išgirdo iš daugumos. Žmogus linkęs kuo nors tikėti, jeigu tuo jau tiki kiti. Iš čia kyla socialinės normos ir elgesio formos, kurios plinta grupės viduje. Polinkis sutikti su dauguma – tai priežastis, dėl kurios negalima pasitikėti socialinėmis apklausomis, jų rezultatai paveikia žmonių, kurie vėliau ir yra apklausiami, mąstymą.
Mes suvokiame visus skaičius ir reikšmes pririšdami juos prie kitų
Tai vadinama „prisirišimo efektu“ – bet kokią naują informaciją (ypač skaičius) mes lyginame su jau turima ir mus labiausiai paveikia informacija, kurią išgirdome pirmiau. Tarkim, žmogus ateina į darbo pokalbį ir aptaria su darbdaviu galimą darbo užmokestį: pirmas pasakęs skaičių nustatys ir pokalbio toną. Abiejų pašnekovų galvose atsiras rėmai, kurie vienaip ar kitaip bus pagrįsti pirmuoju skaičiumi – bet koks kitas pasiūlymas jų galvose bus lyginamas su juo.
Marketingo specialistai labai mėgsta naudoti šį efektą: pavyzdžiui, drabužių parduotuvėje mes lyginame daiktų kainos skirtumą, bet ne kainą savaime. Todėl kai kurie restoranai įtraukia į valgiaraštį labai brangių patiekalų, kad pigesni šalia jų atrodytų patraukliau. Be to, kai mums pasiūlo išsirinkti iš trijų variantų, dažniausiai apsistojame ties viduriniu – ne pačiu pigiausiu, bet ir ne pačiu brangiausiu. Būtent todėl greitojo maisto kavinėse dažniausiai yra mažas, vidutinis ir didelis gėrimas.
Matome sutapimus ir dažnius ten, kur jų nėra
Garsusis Baaderio-Meinhofo fenomenas: kartais netikėtai pastebime dalykus, kurių nepastebėdavome anksčiau (ypač jeigu jie pradėjo mums ką nors reikšti), ir klaidingai manome, kad tų dalykų pasidarė daugiau. Klasikinis pavyzdys: žmogus nusiperka raudoną automobilį ir staiga pradeda nuolat matyti raudonus automobilius gatvėje. Arba žmogus susigalvoja kokį nors svarbų skaičių ir jam atrodo, kad tas skaičius atsiranda visur. Problema ta, kad dauguma žmonių nesupranta, jog tai yra mąstymo klaida, ir tiki, kad kai kurie dalykai iš tikrųjų vyksta dažniau. Tai gali juos supainioti. Todėl mes matome sutapimus ten, kur jų nėra, – mūsų smegenys pradeda gaudyti neegzistuojančius algoritmus ir pasikartojimus mus supančioje realybėje.
Mūsų smegenims atrodo, kad mes ateityje – tai visai kiti žmonės
Tyrimais įrodyta, kad, galvojant apie save ateityje, smegenyse aktyvuojasi tos pačios dalys, kurios veikia ir tada, kai galvojame apie kitus žmones. Kitaip tariant, jeigu jūsų paprašys įsivaizduoti save po dešimties metų, jūsų smegenys įsivaizduos kažkokį neaiškų nepažįstamąjį. Tai sukelia vadinamąjį hiperbolinį diskontavimą (taip, dar viena sudėtinga frazė): užuot gavę didesnės naudos vėliau, renkamės gauti mažesnę greičiau. Tarkim, greičiau suvalgysite ką nors nesveiko, kad pajustume pasitenkinimą, užuot susimastę apie savo sveikatą ateityje. Sąmonė gyvena dabartiniu momentu, todėl visus nemalonius dalykus atidedame vėlesniam laikui. Dėl šio fenomeno ypač susirūpinę gydytojai (dėl aiškių priežasčių) ir ekonomistai (nemokame protingai leisti pinigų ir atidėti juos vėlesniam laikui). Šią mąstymo klaidą puikiai demonstruoja vienas tyrimas su maistu: kai žmonės planuoja, ką valgys savaitės eigoje, 74 procentai jų renkasi vaisius. O galvodami apie tai, ką suvalgyti dabar, 70 proc. renkasi šokoladą.