Nuoskauda – mažytis, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas žvėrelis. Jeigu teisingai su ja elgsitės, ji nieko nenuskriaus. Jeigu nebandote jos prijaukinti, ji puikiai gyvena laisvėje ir prie nieko nesikabinėja.
Tačiau visi bandymai ją užvaldyti baigiasi liūdnai… Šis mažas ir judrus žvėrelis per atsitiktinumą gali pakliūti į bet kurio žmogaus kūną. Žmogus iš karto tai pajunta. Jam pasidaro apmaudu.
Žvėrelis bando prisišaukti iki žmogaus: „Aš čia patekau netyčia! Išleisk mane! Čia tamsu ir baisu! Išleisk!“ Bet žmonės jau seniai nustojo suprasti gyvūnų kalbą. Yra tokių, kurie iš karto paleidžia nuoskaudą, kol ji dar maža – tai geriausias būdas su ja atsisveikinti.
Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie jokiais būdais nenori jos paleisti. Jie iš karto pavadina ją sava ir laksto su ja kaip katė su pūsle. Nuolat apie ją galvoja ir rūpinasi… O jai vis tiek nepatinka gyventi žmoguje.
Ji sukiojasi, ieško išėjimo, bet kadangi nepasižymi geru regėjimu, pačiai to padaryti nepavyksta. Toks jau nerangus žvėrelis. Kaip ir žmogus… Visas susigūžė ir nė už ką nenori jos paleisti.
O žvėrelis juk alkanas, valgyti norisi visiems – štai ir pradeda po truputį maitintis viskuo, ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Tai vienoj vietoj suskausta, tai kitoj… Bet vis tiek nepaleidžia jis nuoskaudos. Nes priprato prie jos, susitapatino. O ji valgo ir auga… Randa žmogaus viduje kažką skanaus, prisisiurbia ir maitinasi.
Galiausiai priauga prie kažko žmogaus kūne ir prieš savo valią tampa jo dalimi. Žmogus silpsta, pradeda sirgti, o nuoskauda jo viduje auga toliau… Ir nesupranta žmogus, kad viskas, ką reikia padaryti, – tiesiog ją paleisti. Ir nuoskaudai be žmogaus ,geriau ir žmogus be jos lengviau gyvena…
Moralas: nuoskauda – tai sielos būsena. Iš esmės mes patys nusprendžiame būti įsižeidę. Ir kai kitą kartą norėsite įsižeisti, pagalvokite, ar tikrai labai malonu savęs gailėti? Plėšrūnas visada jaučia silpnesnį ir būtent jį puola. Paleiskite nuoskaudą, lai ji sau bėga!