Clive Lewis rašė: „Kada nors tu būsi pakankamai suaugęs, kad vėl galėtum pradėti skaityti pasakas.“ Ir tai supras kiekvienas suaugusysis, į rankas paėmęs vaikišką knygą. Juk kartais būna taip, kad vaikiškos knygos turi daugiau prasmės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jas galima skaityti daug kartų, ir kaskart atrasti kažką naujo ir dar gilesnio.
I. Farbarževič „Pušies obuolys“
– Kaip gerai, kad atėjai, sūnau! – apsidžiaugė Senas Lapinas. – Aš iškepiau pyragą su žemuogių uogiene. Gersim arbatą.
– Ar tiesa, kad mes beveik laimingi?! – pasakė Lapiukas.
– Tiesa, mielasis! Juk laimė – tai kai visi namie!
Sergej Kozlov „Snyguriavo. Buvo atlydys“
O vakare, geriant arbatą, Meškiukas tarė:
– Nežinau kada, bet kada nors tikrai bus geriau.
– Tai jau tikrai! – palaikė Kiškis.
O Ežiukas mąstė:
„Negali juk būti, kad viskas blogai ir blogai – juk kada nors turi būti gerai!“
Margery Williams „Velvetinis triušis“
– Tu tik tada tampi Tikru, – Velvetinį Triušį bandė įtikinti senas Odinis Arklys, – jeigu kažkas ilgai ilgai tave myli. Ne šiaip žaidžia su tavimi, o IŠ TIKRŲJŲ myli.
– O ar tai skauda? – paklausė Triušis.
– Kartais, – atsakė Odinis Arklys, nes visada sakė tik tiesą. – Bet jeigu tu tikras, tai esi pasiruošęs ištverti skausmą.
– O kaip tai vyksta? Op, ir viskas? Tarsi tave užvedė rakteliu ar palaipsniui?
– Palaipsniui, – pasakė Odinis Arklys. – Tu juk tampi Tikru. Tam reikia daug laiko. Todėl tai taip retai nutinka tiems, kurie lengvai susipyksta, yra nesukalbami arba reikalauja sau ypatingo dėmesio. Dažniausiai tuo momentu, kai tampi Tikru, tavo kailis jau būna nušiuręs, iškrenta akys, kabaruoja galūnės ir visa tavo išvaizda yra gana apgailėtina. Bet tai neturės jokios reikšmės, nes tas, kas tapo Tikru, negali būti bjaurus. Nebent neišmanėlių akyse.
Animacinis filmukas „Žiemos pasaka“
– Ką tu čia veiki? – paklausė Meškiukas.
– Laukiu, kol tu pasveiksi, – atsakė Ežiukas.
– Ilgai?
– Visą žiemą. Kai sužinojau, kad prisivalgei sniego, iš karto susinešiau visas savo atsargas pas tave.
– Ir visą žiemą sėdėjai prie manęs ant taburetės?
– Taip, girdžiau tave pušų nuoviru ir šildžiau tavo pilvą džiovinta žolyte.
– Nepamenu, – pasakė Meškiukas.
– Tai žinoma! – atsiduso Ežiukas. – Visą žiemą tvirtinai, kad tu esi snaigė. Aš taip bijojau, kad artėjant pavasariui tu ištirpsi…
Sergej Kozlov „Ežiukas rūke“
– Aš būtinai, tu girdi? Aš būtinai, – pasakė Meškiukas. Ežiukas linktelėjo.
– Aš būtinai pas tave ateisiu, kad ir kas nutiktų. Aš visada būsiu šalia tavęs.
Ežiukas žvelgė į Meškiuką didelėmis akimis ir tylėjo.
– Na, ko gi tu tyli?
– Aš tikiu, – atsakė Ežiukas.