Kartą ūkininkas pastebėjo, kad tvarte šiene pametė laikrodį. Nepaisant to, kad jis buvo bevertis, o jo kaina buvo nedidelė, ūkininkui tai buvo brangi mylimo žmogaus dovana.
Po ilgų ir bevaisių paieškų jis pasidavė. Jėgos išseko. Pamatęs netoliese žaidžiančius berniukus, jis nusprendė kreiptis į juos ir pažadėjo atsilyginti tam, kuris šiene sugebės rasti jo laikrodį.
Tai išgirdę berniukai nulėkė prie tvarto, išnaršė jį skersai išilgai, bet laikrodžio nerado. Ūkininkas jau buvo praradęs visas viltis, kai prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė suteikti jam dar vieną šansą. Ūkininkas jį nužvelgė ir pamanė, kodėl gi ne, juolab vaikas prašė gana nuoširdžiai. Tad jis leido jam grįžti į tvartą.
Įsivaizduokite jo nuostabą, kai po kurio laiko berniukas išėjo iš tvarto laikydamas rankoje laikrodį. Laimingas ūkininkas pasmalsavo, kaipgi jam tai pavyko. Berniukas atsakė: „Aš nieko nedariau. Tiesiog sėdėjau ant grindų ir klausiau. Tyloje išgirdau jo tiksėjimą, nusekiau garso link ir jį radau.“
Moralas: ramus protas gali mąstyti geriau nei sujaudintas. Kartais reikia tiesiog sustoti ir pradėti klausytis.