Žmonės, kurių gamta neapdovanojo humoro jausmu, labai mėgsta pasakoti anekdotus. Vairuotojai, kurie vos geba išlaikyti automobilį reikiamoje juostoje, labai mėgsta pamokslauti kitiems apie mašinos vairavimo ypatumus. Vadybininkai, kurie neturi net bazinių žinių apie sritį, kurioje dirba, tiesiog dievina išsikviesti specialistus „ant kilimo“ ir aiškinti, kad jie nieko nesupranta apie savo darbą. Na, kodėl, kodėl visi šie be galo nekompetentingi žmonės to nemato ir nesupranta?
Taip nutinka dėl vadinamojo Daningo-Kriugerio efekto: žmonės, kurių intelektas nesiekia aukštumų, turi labai kuklų kvalifikacinį lygį ir siaurą mąstymą, dėl ribotų gebėjimų negali suprasti, kad jų priimami sprendimai yra klaidingi, o talentai, kuriuos jie sau priskiria, – melagingi. Štai kodėl jiems atrodo, kad visi jų veiksmai yra teisingi ir kad jie geriau už kitus susigaudo situacijoje. Laikui bėgant šis pasaulio suvokimas įgyja psichologinės apsaugos pobūdį: ribotas žmogus pradeda ginti savo situacijos suvokimą būtent todėl, kad jaučia – jeigu bent pagalvos apie tai, kad yra netiesus, jo vietą iš karto užims talentingesnis konkurentas.
Tačiau būtent pas talentingus žmones pastebimas atvirkštinis efektas: jie puikiai supranta, kokie sudėtingi yra realybės įstatymai ir kokie platūs žinių laukai, kuriuos perspektyvoje galima įvaldyti – tai lemia asmeninių gebėjimų ir savo vietos visuomenėje nuvertinimą.
„Žinau, kad nieko nežinau“, – kartojo Sokratas, gyvenęs labai kukliai ir nuolat puolamas kvailių, įsitikinusių savo teisumu.
Ar kuris nors iš riboto proto žmonių gali tai pripažinti? Atrodo, kad ne
Efektas buvo teoriškai išpranašautas, o 1999 m. įrodytas eksperimentais Kornelio universiteto (JAV) psichologijos katedros darbuotojų Deivydo Daningo ir Džastino Kriugerio. Hipotezės teoriniu pagrindu tapo didžiųjų filosofų pastebėjimai. Pats Daningas citavo Čarlzą Darviną: „Pasitikėjimą labiau skatina neišmanymas, o ne žinios“ ir Bertraną Raselą: „Mūsų pasaulio trūkumas yra tas, kad kvailiai yra tvirtai įtikėję savo dalykais, o protingieji per daug abejoja.“
O praktiniu įkvėpimo šaltiniu, kaip nekeista, tapo nusikaltimas. Labai kuriozinis nusikaltimas: autorius sudomino plėšiko Makarturo Vilerio istorija, kuris vieną po kito apiplėšė du bankus prieš tai išsitepęs veidą citrinos sultimis, nes šventai tikėjo, jog citrinos sultys paslėps jo veidą nuo stebėjimo kamerų. Psichologai buvo sužavėti žmogaus nekompetentingumu, kadangi jis net nepasivargino patikrinti savo teorijos, nors klaida grėsė kalėjimu.
Nors viltis, kad savo neišmanymo bedugnės nesugebantys įžvelgti neregiai gali pasitaisyti, visgi egzistuoja. Daningas ir Kriugeris pasiūlė profanams išeiti specialų kursą, kuriame jie gavo ne tik savo profesijos žinių, bet ir supratimą apie metodus, kurių dėka galima pasiekti realių kompetentingumo rodiklių. Šie metodai leido patikrinti tiek kitų profesionalumą, tiek ir savo realų lygį. Mokslams pasibaigus, profanai sugebėjo suvokti savo ankstesnės nekompetencijos lygį netgi tais atvejais, jei jų profesionalumo lygis liko nepasikeitęs.