Kad tik žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tuos, kuriuos mylite. Apie vaiką, močiutę, senelį, tėvus, mylimą žmogų. Net apie šuniuką ar kačiuką. Nebelieka įtampos veide, išsilygina raukšlelės, iš akių sklinda minkšta šviesa. Lūpas puošia šypsena. Tokia meilės kalba jus pakeičia – tampate neįtikėtinai gražūs. Be galo geri. Švelnūs. Ir dalelė šios šviesios energijos persiduoda kitiems. Šiomis minutėmis jumis galima žavėtis ir tapyti jūsų portretą.
Tai nuostabūs ir trumpi momentai vidury gyvenimo šurmulio ir nerimo. Reikia dažniau prisiminti tuos, kuriuos mylime. Prie ko esame nuoširdžiai prisirišę. Kas pripildo mūsų širdis… Ir visi bus vis gražesni ir gražesni. Švelnesni ir geresni. Gailestingesni vieni kitiems – meilė daro mus gailestingus. O viskas, ko reikia, – pakalbėti su žmogumi apie jo mylimąjį. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesos. Ir pripildytų ja kitus.