Aš pajutau poreikį parašyti apie tai po to, ką šiandien išvydau parduotuvėje. Iš anksto prašau man atleisti už mano straipsnio toną, bet kitaip aš tiesiog negaliu – mane tiesiog užvaldė neviltis ir pasipiktinimas. Prašau, perskaitykite šį straipsnį iki galo – žinau, kad jis nėra trumpas, bet apie tai labai reikia kalbėti.
Šiandien, kai su savo sūnumi stovėjau eilėje parduotuvėje, pamačiau priešais mus toje pat eilėje tėvą su maždaug šešiamečiu sūnumi. Berniukas labai nedrąsiai pasiteiravo tėčio, ar galima bus nusipirkti pakeliui į namus ledų. Tėvas iš aukšto pažvelgė į jį ir mestelėjo, kad jo nekalbintų ir neblaškytų, atsistojo pasienyje ir tylėjo. Berniukas tuojau pat nusiminė ir taip pat prigludo prie sienos.
Mūsų eilė pajudėjo, todėl berniukas vėl priėjo prie tėvo, tyliai niūniuodamas kažkokią vaikišką dainelę. Regis, jis jau buvo pamiršęs apie pykčio protrūkį, kuris vos prieš kelias minutes jį buvo nuliūdinęs. Bet tėvas atsigręžė ir apibarė sūnų už tai, kad „triukšmauja“. Berniukas atšoko į šalį ir vėl prisispaudė prie sienos.
Aš net sutrikau. Kaip tas žmogus galėjo neišvysti to, ką mačiau aš? Kaip jis galėjo nematyti tos nuostabios būtybės savo paties šešėlyje? Kodėl jis, nesusimąstydamas nė minutės, atiminėja laimę iš savo paties vaiko? Kodėl jis nevertina to trumpo laiko, kai gali pabūti savo sūnui viskuo?
Mes likome trise prie kasos, ir berniukas vėl priėjo prie tėvo. Šis ūmai paliko eilę, sugriebė jį rankomis už pečių ir suspaudė taip, kad vaikas susiraukė iš skausmo: Jeigu aš išgirsiu dar bent vieną garsą arba tu pasitrauksi nuo sienos – namie gausi! Berniukas vėl prigludo prie sienos ir daugiau nepajudėjo. Neišleido nė garso. Jo žavus vaikiškas veidas paniuro ir liovėsi reiškęs emocijas. Jis buvo palaužtas. Tėvas nenorėjo su juo terliotis, juk sužlugdyti vaiką tokiu atveju yra paprasčiausias „auklėjimo“ būdas.
O po to mes stebimės, kodėl vaikai užauga „sugniuždyti“.
Pasakysiu griežtai. Daug žmonių mato, kaip aš bendrauju su sūnumi, ir gieda man ditirambus už tai, kad myliu sūnų labiau, nei įprastai tėvai myli savo vaikus. Velniai rautų! To aš nesuprantu ir veikiausiai niekada nesuprasiu. Mylėti sūnų, auklėti sūnų, žaisti su sūnumi – tai užduotys, su kuriomis gali susidoroti ne tik kokie nors ypatingi tėvai. Tai gali bet kuris tėvas. Visada. Be išimčių. Aš nesu kuo nors ypatingas. Aš – tėvas, kuris myli savo vaiką ir padarys viską, kad jam būtų gerai, kad jis būtų saugus ir sveikas. Aš geriau gausiu kastuvu per veidą arba plaktuku per pirštą, bet nepažeminsiu savo sūnaus.
Toli gražu nesu tobulas tėvas. Bet, velniai griebtų, užtektinai geras, kad leisčiau savo sūnui suprasti, jog susiklosčius bet kokiems gyvenimo sunkumams jis gali jaustis oriai. Kodėl? Todėl, kad aš suvokiu, kokią įtaką vaiko gyvenimui bei jo pasitikėjimui savimi daro tėvas. Aš suvokiu, kad viskas, ką aš kada nors padarysiu arba pasakysiu savo sūnui, turės jam didelę įtaką – teigiamą arba neigiamą. Aš nesuprantu tik vieno dalyko – kaip to nesuvokia kiti tėvai?!
Tėvai! Ar nušvinta jūsų veidai, kai jūs matote savo vaiką rytais arba grįžtate iš darbo? Ar jūs suprantate, kad jūsų atžalų moralinės vertybės bus pagrįstos išskirtinai tuo vaizdu, kurį jūsų vaikai regi jūsų veiduose?
Ar jūs suvokiate, kad vaikas laiko save tokiu, kokiu jūs jį apšaukėte? Kad žmonės labai dažnai susitapatina su tomis etiketėmis, kurias mes jiems prikabiname? Kaip dažnai jūs sakote savo vaikui: Tai pats kvailiausias dalykas, kokį tik galima sugalvoti? Arba: Tai pats kvailiausias poelgis, kokį tik galima padaryti. Jūs manote, kad jūsų vaikas yra idiotas? Nes jis tuo jau patikėjo. Bravo! Susimąstykite apie tai.
Tėvai! Nejaugi jūs manote, kad kas nors patikės, jog negalite atsitraukti nuo kompiuterio arba televizoriaus bent 20 minučių, kad pažaistumėte su vaiku? Nejaugi jūs nesuvokiate, kad vaiko pasitikėjimas tėvais labai priklausys nuo to, ar jie žaidžia kartu su jumis, ir nuo to, kiek būnate įsijautę į tą žaidimą? Ar suvokiate žalą, kurią darote vaikui, kai nežaidžiate su juo kiekvieną mielą dieną?
Jūs manote, kad kas nors patikės kvailais ir pigiais atsikalbinėjimais, jog pyktis kartais arba dažnai yra būtinas auklėjimo procese? Ar suvokiate, kad pyktis yra jausmas, kurį žmonės pasitelkia siekdami kontroliuoti kitus, kai nesugeba suvaldyti nė patys savęs? Ar jūs bent žinote, kad esama nuostabių knygų ir rengiami kursai, galintys išmokyti jus svarbių dalykų? Ir svarbiausia – ar jūs pastebite, kaip greitai vaikas palūžta arba nustoja jūsų klausyti, kai šeimoje įsivyrauja pyktis?
Ar jūs tiek sustabarėjote ir liovėtės jautę vaiko sielą, kad net nesijaudinate, kai vaikai krūpčioja ir gūžiasi jūsų akivaizdoje? Ar tikrai jūs norite ir linkite jiems tik to? Kad jie nebyliai jums paklustų ir jūsų bijotų?
Tėčiai! Nejaugi jūs nesuvokiate prisilietimo galios? Nejaugi jūs nesuvokiate, koks atsiranda ryšys, kai jūs glostote vaikui nugarą arba pilvą, guldydami jį miegoti? Atsibuskite, tėčiai! Šios nepakartojamos neįkainojamos sielos patikėtos jūsų rūpesčiui ir labai subtiliai viską jaučia. Viskas, ką jūs jiems pasakysite arba nepasakysite, turės įtakos jų gebėjimams, sėkmei ir laimei tolesniame gyvenime.
Nejaugi jūs nesuvokiate, kad vaikai darys klaidų, labai daug klaidų? Ir nejaugi jūs nesuvokiate tos žalos, kurią darote, baksnodami vaiką nosimi į jo nepavykusį poelgį? Tarsi sakydami: Ką tu pridarei, kvaily? Kiek kartų tau galima tai kartoti…
Noriu paklausti: ar jums teko matyti ištinusias nuo ašarų tėvų akis, kai jų vaikas ką tik mirė?
Man teko.
Ar jūs kada nors raudojote per vaiko laidotuves?
Aš raudojau.
Ar jūs kada nors lietėte tokią medinę dėžę, kurioje guli vaikas? Vaikas, kurio juoko jūs daugiau niekada neišgirsite.
Aš liečiau.
Ir meldžiu Dievo, kad daugiau niekam pasaulyje netektų to patirti.
Tėčiai! Atėjo laikas pasakyti vaikams, kad jūs juos mylite. Ir kartoti tai nuolatos. Atėjo laikas džiaugtis jų 20 tūkstančių klausimų per dieną ir negebėjimu viską daryti taip greit, kaip jums norėtųsi. Jų veidų išraiškomis ir netaisyklingu žodžiu tarimu. Laikas džiaugtis viskuo, kas yra mūsų vaikai…
Atėjo laikas paklausti savęs: Ką aš galiu padaryti, kad tapčiau geru tėvu? Išsidėliokite savo prioritetus. Ir tiesiog tapkite geru tėvu.
Dabar geriausias metas savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti sūnums, kaip dera elgtis su moterimi, o dukrai parodyti, kokio elgesio jai verta tikėtis iš vyro. Metas pademonstruoti atjautą, užuojautą ir kilnumą. Pats laikas dabar parodyti savo asmeniniu pavyzdžiu, o ne žodžiais, kas yra sveikas gyvenimo būdas, kokie lyčių vaidmenys, kokios galioja socialinės normos. Metas suvokti, kad etiketės, tokios kaip berniūkštė, taikomos mergaitėms, arba ko tu kaip boba berniukams, – tai nenormalu. Vaikai turi savo nuomonę ir prioritetus ir nereikia jiems piršti savų stereotipų.
Tėvai! Kalbėkite švelniau su savo sūnumis. Kalbėkite ramiau su savo dukromis. Ko jūs norite iš savo vaiko? Kad jis mokykloje neturėtų nei draugų, nei savigarbos? Ar kad jį išrinktų klasės seniūnu ir jis jaustųsi esąs vertas daugiau? Argi mes nematome, jog galime leisti savo vaikui tai suvokti? Nejaugi mes nesuvokiame, jog galime duoti mūsų vaikams socialiniam išgyvenimui būtinus instrumentus?
Ir nejaugi mes nematome, kokią įtaką darome savo vaikams, kai sakome, kad tikime vienais dalykais, o elgiamės priešingai? Kai taip menkai tepadedame vaikams darant jų pirmus pasirinkimus, dalijantis požiūriu arba elgiantis pagal jų pačių principus? Bet mes galime padėti jiems mąstyti teisingai. Ir jeigu tai padarysime, galime daugiau nebesijaudinti, ką ji pasirinks ir kiek ryžtingai po to gins tokį savo pasirinkimą. Žmogus būna ištikimas savo pasirinkimams visą savo gyvenimą, o svetimiems įsitikinimams – tik tol, kol nusvils.
Velniai griebtų, tėčiai! Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę paprašyti ledų ir nebūti už tai pažemintas. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę paprašyti ledų ir nesiglausti dėl to prie sienos, nes žmogus, turintis būti jo herojumi, tėra menkas žmogeliūkštis. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę būti laimingas, juoktis, linksmintis ir žaisti. Kodėl jūs to jam neleidžiate? Kiekvienas vaikas šioje žemėje turi teisę turėti tėvą, kuris pirmiau pagalvoja, o po to kalba; tėvą, kuris supranta, kokią didelę turi valdžią – formuoti kito žmogaus gyvenimą; tėvą, kuris myli savo vaiką labiau negu televizorių ar sporto žadimus; tėvą, kuris myli savo vaiką labiau negu savo suknistą nuosavybę; tėvą, kuris myli savo vaiką labiau už savo laiką. Kiekvienas vaikas nusipelnė tėvo, kuris būtų superherojus.
Matyt, kad tiesa yra ta, jog ne visi tėvai nusipelno savo vaikų.
Tikėtina, kad daugelis tėvų apskritai nėra tėvai.
Atsiprašau, kad kalbu taip jausmingai. Galbūt iš dalies jaučiuosi bailys dėl to, kad nieko nepasakiau tam žmogui parduotuvėje. Tebūnie tai mano atgaila. Gal iš dalies tikiuosi, jog jeigu bent vienas tėvas perskaitys šį mano tekstą ir nuspręs būti geresnis, jeigu bent vieno vaiko gyvenimas po to pagerės, nes mano žodžiai sujaudins jo tėvą, tuomet kiekviena sekundė mano sugaišto laiko berašant šį straipsnį bus praleista ne tuščiai.