Ar dažnai užeinate į parduotuvę apsipirkti? Ne, kalbu ne apie maisto prekių parduotuves. Kalbu apie įvairius drabužius, niekučius, popieriukus. Turbūt dažnai. Arba bent jau dažniau nei derėtų.
Prieš keletą mėnesių išgyvenau blogiausią savo gyvenimo etapą – nuo vėžio mirė mano tėvas.
Bet mūsų visuomenėje nepriimta pernelyg ilgai gedėti išėjusio žmogaus, reikia dirbti. O dar reikia surinkti tūkstančius popieriukų ir pranešti apie įvykį šimtai instancijų. Kai visa tai sutvarkiau, nusprendžiau išnešti iš tėvo buto niekam nebereikalingus daiktus.
Tai labai nemalonus darbas.
Bandydamas išrinkti nesibaigiančią daiktų krūvą jutau, kad tiesiog dūstu. Beveik kiekviena smulkmena buvo susijusi su tam tikrais prisiminimais.
Laukė daug darbo.
Man prireikė savaičių atsikratyti visų tų daiktų, kuriuos sutaupė mano vienišius tėvas. Kažką reikėjo parduoti, kažką pavyko padovanoti, o kai ką teko tiesiog išmesti. Dėžės su indais, drabužiais, baldais, kanceliarija ir įvairiausių kitų daiktų…
Iš esmės išmečiau visas jo dešimtmečių santaupas.
Kad įsigytų šiuos daiktus, mano tėvas kažkada skyrė daugybė laiko, pinigų ir pastangų. O dabar man dar sunkiau atiduoti juos utilizavimui. Mes griauname planetą, esame pasiruošę nieko nepalikti ateities kartoms – ir viskas tik tam, kad pirktume daiktus, kurių daugumą panaudosime tik kartą arba netgi nė karto. Apie kai kuriuos jų pamiršime dar tą pačią dieną, kai nupirkome.
Ši istorija privertė mane prablaivėti.
Ėmiausi eksperimento – norėjau pabandyti 200 dienų iš eilės nieko nepirkti.
Kaip ir dauguma turinčių stabilias pajamas, niekada nebuvau disciplinuotas vartotojasu. Kaip ir visi, pirkau daiktus, kurių negalėdavau sau leisti, ir dažnai galvodavau: „O kodėl gi ne?“ Tad man buvo labai įdomu, ar galėsiu visą šį laiką apsieiti be prekybos centrų.
Ir man pavyko. Išskyrus maisto produktus, vaistus ir pagrindines higienos priemones, parduotuvėse nieko nepirkau. Viską, ko man reikėjo, skolinausi arba pirkau naudotus.
Tai buvo nuostabi patirtis. Ir štai 7 pamokos, kurias įsisavinau po šio eksperimento.
1. Pasaulyje ir taip per daug daiktų.
Kol bandžiau išparduoti tėvo turtą, aplankiau daugybę labdaros parduotuvių ir skelbimų puslapių. Netgi „Facebook“ pilna žmonių, kurie tiesiog parduoda vieni kitiems milijonus daiktų.
Tiesą pasakius, esu šokiruotas, kokius kiekius daiktų mes pagaminame. Kalnai drabužių, tonos baldų, indų, puodų – neįsivaizduojamas daiktų vandenynas. Didžiulė dalis jų baigia savo gyvenimą sąvartyne. Kažin ar mums reikia dar daugiau daiktų.
2. Esame priklausomi nuo pirkinių. Tai reikia gydyti.
Kai pabandžiau įveikti savo poreikį pirkti rinkdamasis naudotus daiktus, kai pradėjau lankytis labdaros parduotuvėse, likau apstulbęs, kiek nereikalingų daiktų mus supa.
Šiose parduotuvėse pilna net neišpakuotų daiktų. Mačiau netgi neišpakuotų kvepiančių žvakių!
Žodžiu, pirkimo aktas greičiausiai yra manipuliavimas mumis, o ne sąmoningas pasirinkimas.
3. Žmones išmokė galvoti, kad naudoti daiktai – nehigieniški.
Kai aprašiau savo patirtį bloge, dauguma man rašė komentaruose, kad pirkti naudotus daiktus – nehigieniška. Atseit pirkti drabužius, baldus ir kitas prekes – žema, šie daiktai užkrėsti svetimomis bakterijomis. Ir tai keista!
Žmonės, atiduodantys savo daiktus kaip labdarą, daro tai su šypsena veide! Kodėl gi mes turime manyti, kad tai skirta tik vargšams, bet ne mums?
4. Dideli prekybos centrai reikalingi ne jums, bet korporacijoms.
Per šias 200 dienų aš suvokiau, kad man visiškai nereikia didžiųjų prekybos centrų. Visus reikiamus produktus galiu įsigyti šalia namų. Apsipirkti tokiose parduotuvėse netgi maloniau: jose visada švariau, čia geriau elgiamasi su produktais ir klientais.
Nuėję į prekybos centrą nenorom prisiperkate nereikalingų daiktų, kurių nebuvo jūsų sąraše. Ten viskas tam ir sukurta. Norite nuvažiuoti į didelę parduotuvę, kad apsipirktumėte visai savaitei ir sutaupytumėte, bet galiausiai vis vien išleidžiate daugiau negu išleistumėte likę namuose.
5. Niekas nėra nauja ir niekas nėra brangu.
Žinoma, mano banko sąskaita per šį laiką pailsėjo. Nesinaudoju kreditinėmis kortelėmis ir manęs nespaudžia finansai. Gyvenu lengvai (morališkai, darbo aš nemečiau) ir pagaliau suprantu: daug geriau gyventi be nuolatinių apsipirkimų negu pirkti ir nuolat bijoti likti be pinigų.
Daiktai tiesiog to neverti.
6. Tai nuostabu: mokėti konkrečiam žmogui, o ne korporacijai.
Pirkdami ką nors pagal skelbimus pastebite, kad dauguma pardavėjų – sąžiningi ir dori žmonės, kurie nori parduoti jums naudingą daiktą. Jie – normalūs, pasiruošę parduoti ką nors už įsigijimo kainą su nedidele nuolaida. Jie nusipirko nereikalingą daiktą ir džiaugiasi galėdami susigrąžinti pinigus. Jūsų sandoris nudžiugins juos gerokai labiau nei prekybos centro kasininką. Ir netgi labiau nei pardavimų vadybininką, norėjusį įpiršti jums televizorių, kurio negalėjote sau leisti.
Ir tai tiesiog malonu: žinoti, kad tavo pinigai atitenka tam normaliam žmogui, o ne beveidei korporacijai.
7. Man iš tiesų daugiau nebereikia to gėrio.
Taip, yra daiktų, kurių negalite įsigyti naudotų. Daugybės daiktų. Dažniausiai jie visi yra susiję su higiena. Kai man tenka juos pirkti, tiesiog verčiu save tai daryti.
Bet didžiąją laiko dalį gyvenu įprastą gyvenimą: važiuoju į darbą, susitinku su draugais, važinėju taksi. Ir pajamos viršija mano išlaidas, o ne lygiuojasi į jas. Beveik nebepatiriu streso, grįžta ramybė ir vidinė harmonija. Dabar aš suprantu, kad daugumos daiktų vertė yra gerokai pervertinta.
Manau, kad minimalizmas – tai optimalus gyvenimo būdas. Kad tai suprasčiau, man teko netekti tėvo. Bet tikiuosi, kad jums nereikės išgyventi pragaro, kad suprastumėte šią tiesą.
Tikiuosi, kad šis straipsnis privers jus bent jau susimąstyti apie tai, kaip dažniausiai elgiatės didžiosiose parduotuvėse. Ar reikia skaičiuoti visas nuolaidas ir kreipti dėmesį į visas akcijas? Galbūt tai tiesiog apgaulė?