Nuotraukoje maža mergaitė guli ant grindų vidury parduotuvės ir isteriškai verkia, o jos tėtis ir senelis atidžiai ir švelniai ją stebi. Tuo pačiu, tėtis sukuria jai saugią erdvę emocijoms reikšti, tarsi paslėpdamas ją tarp savo kojų. Aplinkiniai užsiėmę savais reikalais ir ne itin kreipia dėmesį į ant grindų gulintį vaiką bei prie jo palinkusius du vyrus. Nuotrauką padarė mergaitės mama, kai su visa šeima atėjo apsipirkti.
Nuotrauką lydi tėčio tekstas.
Galiu ilgai diskutuoti, kiek prasmių slypi šiame trumpame tekste, parašytame švelnios širdies žmogaus, puikiai jaučiančio ryšį su savo emocijomis. Tekstas labai intuityvus, autorius nieko nežino apie Niufeldo teoriją, nelankė kursų, bet tai, ką jis rašo, visiškai atitinka mūsų požiūrį.
– vaikams tikrai reikia leisti pajusti viską, ką jie jaučia, net jei tai kelia jums nepatogumų – negėdyti, neužčiaupti burnos, o sukurti saugią erdvę emocijoms išreikšti (nepainioti su visko leistinumu ir kitų nepaisymu)
– leisdami vaikams pajusti tai, kas mūsų vaikystėje buvo draudžiama, tuo pačiu šias emocijas leidžiame pajusti ir sau, galbūt pirmą kartą gyvenime
– emocijų pajutimas yra labai svarbus vadinamojo emocinio intelekto ugdymui
– be gilaus „neigiamų“ emocijų išjautimo neįmanomas gilus „teigiamų“ emocijų išjautimas
– jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, kliaukitės savo jausmais, o ne kažkieno kito nuomone
– svarbiausia – santykiai, o ne auklėjimas
– tėčio vaidmuo, toks pat, kaip ir mamos – būti vaikui patikimu suaugusiuoju, šalia kurio jis jaučiasi mylimas ir saugus
– autoriaus tėvas jį auklėjo būtent taip, „visada man leisdavo jausti tai, ką tuo momentu man reikėdavo pajausti, net jei tai būdavo vieša ir nejauku“, leido verkti, pykti ir išgyventi savo emocijas.
– autorius, nepaisant populiarių stereotipų: „berniukai neverkia, tu gi esi vyras! na va, paleidai snarglį – nieko gyvenime nepasieksi“, užaugo labai sėkmingu žmogumi, ir dirbdamas vienoje iš narciziškiausių industrijų, sugeba kurti šeimą, auginti vaikus, dalyvauti socialiai atsakinguose projektuose ir patirti džiaugsmą ne tik dėl profesinių apdovanojimų nominacijų.
– 114 tūkstančių patiktukų, 11 tūkstančių komentarų ir 48 tūkstančiai pasidalinimų originaliu įrašu byloja, kad autorius žodžiais suformulavo tai, ką intuityviai jaučia daugelis – ateitis priklauso žmonėms, kurie turi stiprų ryšį tarp savo jausmų ir emocijų, ir mūsų, kaip tėvų, užduotis – padėti savo vaikams išlaikyti švelnias širdis ir gebėjimą jausti pažeidžiamas emocijas, o psichologinis atsparumas, branda ir intelektas tikrai neatsiliks.
„Du vyrai, stovintys tyloje, amžiams susieti besąlygiška meilė vienas kitam ir šiai visiškai naujai, nekaltai ir tyrai sielai, dėl kurios mes abu eisime į pasaulio kraštą. Galiu tik įsivaizduoti, kiek kartų tai dariau, kai buvau jos amžiaus. Mano tėtis tiek daug ir taip ilgai mane mokino, ką reiškia būti vyru, tačiau šis įrašas skirtas visai kitai temai. Jaustis patogiai nepatogume. Aš užaugau stebėdamas, kaip jis vėl ir vėl tą daro šalia manęs. Tobulų tėvų nėra, bet yra vienas dalykas, kurio mane išmokė tėtis – neauklėti vaikų remiantis kitų žmonių nuomone. Jis visada leido man jausti tai, ką man reikėjo jausti, net jei tai buvo vieša ir nepatogu. Nepamenu, kad jis kada nors būtų sakęs: „Tu darai man gėda!“ arba „Neverk!“ Tik neseniai supratau, kaip tai buvo svarbu mano emocinei raidai. Mūsų vaikai mokosi ir apdoroja tiek daug informacijos ir nesupranta, ką daryti su visais šiais naujais jausmais. Visada stengiuosi leisti dukrai suprasti, kad gilūs pojūčiai yra normalu. Man negėda, kai vidury parduotuvės ji nukrenta ant grindų ir pradeda isteriškai verkti arba rėkia lėktuve. Aš esu jos tėtis… ne tavo. Nesigėdykime savo vaikų. Tai neatsispindi jumyse. Tiesą sakant… turbūt turėtume būti šiek tiek malonesni ir kantresni sau. Jei galėtume parodyti viską, ką jaučiame, ir leisti sau pulti į isterijas bei verkti, kai mums to labiausiai reikia, tai galbūt taip pat galėtume leisti sau jausti daugiau džiaugsmo ir laimės. Ir tai yra tas, ko šiame pasaulyje tikrai galėtų būti šiek tiek daugiau. – Džastinas Baldonis.
© Olga Pisaryk