Vienas sultonas turėjo keturias žmonas. Labiausiai jis mylėjo savo ketvirtąją žmoną – jauniausią ir švelniausią. Sultonas ją apdovanojo brangiomis suknelėmis, papuošalais, saugojo ją ir brangino. Ir ji buvo linksma ir jį džiugino.
Jis mylėjo ir savo trečiąją žmoną – išskirtinę gražuolę. Vykdamas į tolimus kraštus, visada ją imdavo kartu, kad visi galėtų ja pasigrožėti. O labiausiai bijojo, kad vieną dieną ji jį paliks ir pabėgs su kitu.
Sultonas mylėjo ir savo antrąją žmoną – gudrią intrigų gerbėją. Ji buvo jo patikėtinė – protinga, mandagi ir kantri. Kai sultonas turėjo problemų, jis dalinosi jomis su savo antrąja žmona ir ji visada padėdavo surasti išeitį iš sunkios padėties.
Pirmoji žmona buvo seniausia, jis ją paveldėjo iš velionio vyresniojo brolio. Moteris buvo atsidavusi savo vyrui ir darė viską, kad išsaugotų ir padidintų tiek paties sultono, tiek ir visos šalies turtus. Nepaisant to, sultonas jos nemylėjo ir netgi jos begalinė meilė jam visai nerūpėjo. Jis nekreipė į ją jokio dėmesio.
Kartą sultonas susirgo. Gulėjo paskendęs prisiminimuose apie savo gyvenimą ir galvojo: „Dabar turiu keturias žmonas, bet kai numirsiu, liksiu vienas“. Ir jis paklausė savo ketvirtosios žmonos:
– Mylėjau tave labiau už visas kitas, atidaviau tau geriausią ką turėjau, rūpinausi tavimi su ypatingu atsidavimu. Dabar, kai aš mirštu, ar esi pasirengusi keliauti su manimi į mirusiųjų karalystę?
– Net nesvajok apie tai! – atsakė jam ketvirtoji žmona ir išėjo neištardama nė žodžio daugiau.
Jos žodžiai buvo kaip peilis į širdį.
Nuliūdęs sultonas paklausė savo trečiosios žmonos:
– Visą gyvenimą tavimi žavėjausi. Dabar, kai aš mirštu, ar esi pasirengusi keliauti su manimi į tamsos karalystę?
– Ne! – atsakė trečioji žmona. – Gyvenimas toks nuostabus! Kai tu numirsi, aš ištekėsiu dar kartą.
Sultonas ir vėl nuliūdo – tokio skausmo jo širdžiai dar neteko patirti. Tuomet jis paklausė savo antrosios žmonos:
– Visad kreipiausi į tave pagalbos, o tu visuomet man padėdavai ir buvai mano geriausia patarėja. Dabar, kai aš mirštu, ar esi pasirengusi keliauti su manimi ten, kur dejuoja blyškūs šešėliai ir meldžia sielų valdovo gailestingumo?
– Labai gaila, bet šį kartą negaliu tau padėti, – atsakė antroji žmona. – Geriausia, ką galiu padaryti, tai garbingai tave palaidoti.
Jos atsakymas pribloškė sultoną kaip tūkstantis griaustinių ir žaibų. Tą akimirką jis išgirdo balsą:
– Aš eisiu su tavimi ir seksiu tave iki pat galo!
Sultonas pažvelgė balso kryptimi ir pamatė savo pirmąją žmoną – išsekusią ir sielvarto išvargintą, beveik neatpažįstamą. Nustebęs sultonas pasakė:
– Turėjau geriau su tavimi elgtis, kol galėjau tai daryti!
Kiekvienas turime keturias žmonas.
Mūsų ketvirtoji žmona – tai mūsų kūnas; kad ir kiek jėgų ir laiko jam skiriami, jis mus paliks kai mes numirsime.
Mūsų trečioji žmona – tai mūsų karjera, pinigai, turtai, socialinė padėtis. Mums numirus, jie atiteks kitiems.
Mūsų antroji žmona – tai mūsų šeima ir artimieji. Nesvarbu, kiek jie mums padėjo čia, daugiausia ką jie gali padaryti mums numirus – palydėti iki kapo.
Mūsų pirmoji žmona – tai mūsų siela, kurios dažnai nepaisome vydamiesi sėkmės, galios, turtų ir malonumų. Nepaisant to, kad siela yra vienintelė, kuri mus lydi, kad ir kur eitumėme.
Rūpindamiesi ją, skirdami jai dėmesio, saugodami ir vystydami, galime sau ir pasauliui padovanoti didžiausią dovaną.