Kartą susirinko papramogauti nusprendę dievai. Kažkas pasiūlė:
– Gal atimkime ką nors iš žmonių?
Jam atsakė kitas dievas:
– Na, tikrai žinau, ką galima iš jų atimti – laimę. Tik kur ją paslėpti, kad jie ilgai ieškotų ir nerastų?
Vienas jų pasiūlė paslėpti laimę aukščiausioje pasaulio viršūnėje, į ką jam atsakė:
– Žmonės labai stiprūs, jie gali užkariauti bet kokią viršūnę. Tad greitai užkops ir čia bei atras laimę.
Kitas pasiūlymas skambėjo štai taip:
– Reikia paslėpti laimę giliausios jūros dugne.
Ir jam atsakė:
– Žmonės – smalsiausi padarai iš visų, kuriuos esame sukūrę, tad jiems nesukels problemų pagaminti prietaisą, kurį galės nuleisti į pati jūros dugną.
– Užmeskime tada laimę į kitą planetą, ten jos tikrai niekas neras.
– Tu gi pameni, kad apdovanojome juos tokiu protu, kurio dėka jie gali lengvai sukurti laivą ir keliauti visur, kur tik panorės.
Ir tada prabilo išmintingiausias ir seniausias dievas:
– Žinau vieną vietą, kur jie tikrai nesugebės rasti laimės. Paslėpkite ją jų pačių viduje – ten niekas nežiūri. Jie praleidžia visą gyvenimą ieškodami laimės bet kur, išskyrus pačius save.